Lėtinių ligų mažakraujystė


Apibrėžimas

Anemija (lot. anaemia), graikų k.: an – neigimo priešdėlis, haima – kraujas. Sinonimai: piktybinių navikų anemija, infekcinės kilmės anemija, paprastoji lėtinė anemija. Tai visiškai skirtingų pagal kilmę anemijų visuma, pasižyminti šiais būdingais požymiais: sumažėjęs geležies kiekis, sumažėjęs serumo gebėjimas sujungti geležį, geležies atsargos organizme normalios ar net padidėjusios. Lėtinių ligų mažakraujystė sudaro apie 25 proc. visų anemijų. Tai dažniausiai klinikinėje praktikoje pasitaikanti anemijų forma stacionaro ligoniams, ypač senyviems.


Priežastys
  • Infekcinės ligos.
  • Įvairūs piktybiniai augliai.
  • Neinfekciniai uždegiminiai procesai (kolagenozės, vaskulitai).
  • Kaulų ir minkštųjų audinių traumos, chirurginės operacijos.
  • Kai kurios inkstų, kepenų ir endokrininių liaukų uždegiminės kilmės ligos.

Simptomai

Karščiavimas
Bendras silpnumas
Dažnas širdies plakimas
Kūno masės mažėjimas
Odos ir gleivinių blyškumas
Dusulys


Eiga

Ligonio skundai ir klinikinio tyrimo metu nustatomi pokyčiai dažniausiai yra susiję su pagrindinės ligos sukeltais simptomais (karščiavimu, staigiu svorio mažėjimu, bendru silpnumu). Pagrindinės ligos ir mažakraujystės pradžia niekuomet nesutampa. Paprastai anemija išsivysto praėjus 2–3 mėnesiams nuo pagrindinės ligos pradžios. Atsiranda odos ir gleivinių blyškumas. Įdomu, kad anemijos sunkumą galima apytiksliai nustatyti pagal delnų klosčių spalvą. Jeigu plaštakos klosčių oda, nuleidus ranką, atgniaužus ir ištiesus pirštus, atrodo bekraujė ir visiškai blyški, tai hemoglobino koncentracija paprastai esti mažesnė nei 70 g/l. Taip pat ligonius vargina padažnėjęs širdies plakimas, dusulys fizinio krūvio metu, bendras silpnumas. Iš pradžių mažakraujystės simptomai būna neryškus. Vyrauja pagrindinės ligos simptomai. Lengva lėtinių ligų mažakraujystė didelės įtakos bendrai ligonio būklei dažniausiai neturi, tačiau, kai ligonis išsekęs arba karščiuoja ir ypač kai yra gretutinis širdies, kraujagyslių arba plaučių pažeidimas, net ir nedidelė mažakraujystė pablogina bendrą ligonio būklę ir pagrindinės ligos eiga tampa daug sunkesnė.


Komplikacijos

Ligonio skundai ir klinikinio tyrimo metu nustatomi pokyčiai dažniausiai yra susiję su pagrindinės ligos sukeltais simptomais (karščiavimu, staigiu svorio mažėjimu, bendru silpnumu). Pagrindinės ligos ir mažakraujystės pradžia niekuomet nesutampa. Paprastai anemija išsivysto praėjus 2–3 mėnesiams nuo pagrindinės ligos pradžios. Atsiranda odos ir gleivinių blyškumas. Įdomu, kad anemijos sunkumą galima apytiksliai nustatyti pagal delnų klosčių spalvą. Jeigu plaštakos klosčių oda, nuleidus ranką, atgniaužus ir ištiesus pirštus, atrodo bekraujė ir visiškai blyški, tai hemoglobino koncentracija paprastai esti mažesnė nei 70 g/l. Taip pat ligonius vargina padažnėjęs širdies plakimas, dusulys fizinio krūvio metu, bendras silpnumas. Iš pradžių mažakraujystės simptomai būna neryškus. Vyrauja pagrindinės ligos simptomai. Lengva lėtinių ligų mažakraujystė didelės įtakos bendrai ligonio būklei dažniausiai neturi, tačiau, kai ligonis išsekęs arba karščiuoja ir ypač kai yra gretutinis širdies, kraujagyslių arba plaučių pažeidimas, net ir nedidelė mažakraujystė pablogina bendrą ligonio būklę ir pagrindinės ligos eiga tampa daug sunkesnė.


Tyrimai

Sumažėjusi hemoglobino koncentracija, tačiau ne mažesnė kaip 70 g/l. Eritrocitai (raudonieji kraujo kūneliai) dažniausiai būna normalaus dydžio ir juose yra normalus kiekis hemoglobino. Vienam trečdaliui ligonių eritrocitai esti mažesni. Dažnas požymis – padidėjęs eritrocitų nusėdimo greitis paprastai yra susijęs su pagrindine liga. Kitas būdingas požymis – sumažėjusi geležies koncentracija kraujo serume, nors geležies atsargos yra pakankamos.


Į puslapio viršų
 
 
Šiandien gimtadienius švenčia (146)
Eva