Cukrinis diabetas


Apibrėžimas
Pagrindinis cukrinio diabeto (CD) pasireiškimo požymis yra gliukozės koncentracijos kraujyje padidėjimas. Tai atsitinka dėl insulino sekrecijos nepakankamumo ar audinių atsparumo insulinui. Trūkstant insulino ar esant audinių rezistencijai (atsparumui) insulinui, gliukozė negali patekti į audinių ląsteles, todėl kraujyje didėja gliukozės kiekis (hiperglikemija), sutrinka medžiagų, pirmiausiai angliavandenių, apykaita.
Epidemiologiniai stebėjimai rodo, kad cukrinis diabetas yra viena iš labiausiai paplitusių neinfekcinių ligų ir viena didžiausių mirties priežasčių išsivysčiusiose šalyse.
Skiriami du cukrinio diabeto tipai: pirmas ir antras. I tipui būdingas absoliutus insulino trūkumas. Susergama iki 40 m. amžiaus. Kad ligonis išgyventų, būtinos insulino injekcijos. I tipas sudaro iki 10 procentų visų sergančiųjų diabetu.
II tipui būdingas santykinis insulino trūkumas. Tai reiškia, jog žmogaus kasa gamina insuliną, tačiau dėl tam tikrų priežasčių jo veikimo nepakanka. Šio tipo cukriniu diabetu suserga vyresni nei 40 metų žmonės. 2 tipo diabetas sudaro apie 90 procentų visų diabeto atvejų, todėl sergamumo diabetu augimas siejamas su šio tipo diabeto sergamumo augimu. Antro tipo diabeto plitimo augimas laikomas svarbia pasaulio sveikatos problema, iškilusia dėl populiacijos senėjimo, kultūrinių ir socialinių pokyčių, didėjančios urbanizacijos, mažėjančio fizinio aktyvumo ir perteklinės mitybos.

Priežastys

CD I tipas – tai autoimuninė liga: kraujyje atsiranda antikūnų, ardančių insuliną gaminančias kasos ląsteles. Autoimuninį procesą sukelia paveldimi patologiniai genai. Ligos pradžią gali išprovokuoti įvairūs išoriniai faktoriai, tokie kaip virusinė infekcija, stresas ir kt.

CD II tipui atsirasti taip pat didelės reikšmės turi paveldimumas. Svarbūs yra du požymiai: insulino sekrecijos sutrikimas ir susilpnėjęs insulino poveikis audinių ląstelėms (rezistencija insulinui). Dėl audinių rezistencijos insulinui, kad gliukozės koncentracija kraujyje išliktų normali, kasa skatinama gaminti daugiau insulino. Ilgainiui kasos galimybės išsenka ir ji insulino pradeda gaminti vis mažiau.
II tipo CD paprastai serga ligoniai turintys antsvorio. Persivalgymas ir nutukimas – svarbiausi CD II tipo atsiradimo faktoriai.
Nauja problema, iškilusi XX amžiaus pabaigoje, tai vaikų sergamumo II tipo diabetu augimas. Svarbiausi rizikos veiksniai susirgti vaikams II tipo diabetu, tai nutukimas, fizinio aktyvumo stoka, sergantys II tipo diabetu pirmos eilės giminės.
Nėščiųjų (gestaciniu) diabetu vadinamas angliavandenių apykaitos sutrikimas, pasireiškiantis įvairaus laipsnio hiperglikemija (padidėjusiu gliukozės kiekiu kraujyje), pirmą kartą nustatyta nėštumo metu. Nėščiųjų diabetui diagnozuoti, tiriamas gliukozės kiekis kraujo plazmoje nevalgius ir 2 val. po valgio.
Rizikos faktoriai susirgti nėščiųjų diabetu:

 

  • Nutukimas
  • Kai pirmos eilės giminės serga diabetu
  • Jei gimdė kūdikį >4 kg ar negyvagimį
 
Minėtais atvejais būtina viso nėštumo metu sekti gliukozės kraujyje rodiklius, kad diabetas būtų kuo anksčiau diagnozuotas ir, jei pasireikštų, pradėtas gydyti. Nėščiųjų diabeto gydymas– subalansuota mityba, jei to nepakanka – insulino terapija.
Praėjus 6 – 12 sav. po gimdymo atliekami gliukozės tyrimai ir nustatoma galutinė diagnozė: cukrinis diabetas,gliukozės tolerancijos sutrikimas ar normali gliukozės tolerancija.

Simptomai

Pūlingos infekcijos
Potencijos sutrikimas
Blogai gyjančios žaizdos
Odos niežėjimas
Nereguliarios mėnesinės
Lytinių organų niežėjimas
Darbingumo sumažėjimas
Kūno masės mažėjimas
Troškulys
Bendras nuovargis
Dažnas šlapinimasis


Eiga
CD I tipui būdingi greitai ryškėjantys simptomai. Šia forma dažniausiai serga vaikai, paaugliai ir jauni žmonės. Dažniausiai ligonį pradeda troškinti. Troškulys vis stiprėja, nors nieko sūraus nevalgoma ir nėra karšta. Ligonis ima gausiai šlapintis. Nors dažnai padidėja apetitas, bet daugelis ligonių liesėja, jiems niežti odą, kurioje, nors ir laikomasi švaros, kartais atsiranda pūlinukų. Kraujyje ir šlapime sparčiai gausėja cukraus. Ligonis per kelias valandas ar dienas pasidaro apatiškas, mieguistas, iš burnos jam sklinda acetono kvapas, jį pykina, jis gali vemti; kartais jam skauda pilvą. Jis daug geria, gausiai šlapinasi. CD progresuojant, ligonis praranda sąmonę – prasideda diabetinė koma, negydomas ligonis gali mirti.
CD II tipas vystosi palaipsniui ir nepastebimai, dažnai diagnozuojama profilaktinio patikrinimo metu. Ilgą laiką toks ligonis gali nejausti jokio negalavimo, nors organizme ir vyksta tam tikri pokyčiai. Ligos požymiai ryškėja lėtai, palaipsniui. Kartasi gali prasidėti grybelinės odos ligos. Dažnai liga išaiškėja prasidėjus vėlyvoms komplikacijoms. Svarbiausia iš jų – kraujagyslių pažeidimas.
Rizikos faktoriai susirgti II tipo diabetu:
  • Vyresni nei 45 amžiaus
  • Turintys antsvorį ar nutukę (ypač pilvinio tipo)
  • Kai pirmos eilės giminės serga diabetu (tėvai, broliai, seserys, vaikai ).
  • Moterys gimdžiusios naujagimius >4 kg svorio.
  • Moterys sirgusios nėštuminiu diabetu..
  • Gliukozės toleravimo sutrikimas (ankstesnių tyrimų metu )
  • Sergantys arterine hipertenzija (AH ) ar kitomis širdies – kraujagyslių ligomis.
  • Turintys padidintą cholesterolio ir/ar padidintą trigliceridų kiekį kraujyje.
  • Policistinių kiaušidžių sindromas.
  • Diabetui būdingi simptomai.
 

Komplikacijos
Sergant CD neišvengiamai atsiranda komplikacijų. Kada jos atsiras, priklauso nuo individualių individo savybių, nuo gliukozės kiekio kraujyje, arterinio kraujospūdžio, riebalų apykaitos rodiklių kontrolės. CD pavojingas savo komplikacijomis. Pažeisdamas vidaus organų smulkiąsias kraujagysles (akių, inkstų ), sutrikdo šių organų funkcijas. Diabetas yra pirmaujanti aklumo priežastis 20-74 m. amžiaus populiacijoje bei dažniausia galutinio inkstų nepakankamumo priežastis.
Pažeidžia ir stambiąsias kraujagysles, tai pasireiškia širdies ir kraujagyslių ligomis: išemine širdies liga, miokardo infarktu, insultu, hipertonine liga, kojų arterijų aterosklerozė. Diabetu sergantiems koronarinė širdies liga, miokardo infarktas, galvos smegenų insultas sutinkamas 2 – 4 kartus dažniau nei to paties amžiaus cukralige nesergantiems žmonėms.
Pažeidžiamos ir nervinės skaidulos. Dažniausiai pažeidžiami kojų periferiniai nervai. Esant periferinių nervų ir kojų kraujotakos sutrikimui ligonį vargina galūnių skausmas, tirpimas, atsiranda trofinės opos, gangrena. Diabetu sergančiųjų rizika patirti kojų amputaciją, palyginus su bendra populiacija, yra 40 kartų didesnė.
Labai svarbi gydymo komplikacija – hipoglikemija (mažas gliukozės kiekis kraujyje). Jos požymiai: bendras silpnumas, prakaito pylimas, neramumas, drebulys, širdies plakimas. Hipoglikemija atsiranda perdozavus geriamus gliukozės kiekį kraujyje mažinančius vaistus arba insuliną. Alkoholis, fizinis darbas irgi mažina glikemiją. Todėl ligonis tūrėtų atsargiai vartoti alkoholį, prieš sunkesnį fizinį krūvį sočiau pavalgyti. Pacientams reikėtų su savim nešiotis cukraus gabalėlių ar saldainių, kad, atsiradus pirmiesiems hipoglikemijos požymiams, galėtų padėti sau. Nesuteikus pagalbos, prarandama sąmonė, vystosi negrįžtami smegenų pakitimai.

Tyrimai
DIABETO KONTROLĖ
 
Esant CD, nustatoma hiperglikemija – padidėjęs gliukozės kiekis kraujyje. Sveiko žmogaus kraujyje gliukozės kiekis nevalgius – 3,33-5,55mmol/l.
Esant rizikos faktorių diabetui, atliekamas angliavandenių tolerancijos mėginys – gliukozė matuojama nevalgius, po to duodama išgerti 75g gliukozės ir matuojama glikemija po 2val.
Didelis dėmesys turi būti skiriama glikemijos kontrolei. Gliukozės tyrimai atliekami tiek sveikatos priežiūros įstaigose, tiek namuose, paties sergančiojo Tyrimai padeda pasirinkti tinkamą dienos režimą, dietą ir suderinti su vartojamais vaistais. Nuolat kontroliuojant glikemiją sumažėja tikimybė išsivystyti pirmo ir antro tipo diabeto komplikacijoms. Gliukozės savikontrolei naudojami individualūs gliukozės kiekio kraujyje matuokliai – gliukometrai. Sergantysis turi būti išmokytas matavimo technikos ir kaip pagal tyrimus koreguoti dietą, fizinį aktyvumą, o tam tikrais atvejais ir medikamentų dozę. Matavimus reikėtų atlikti keletą kartų dienoje, priklausomai nuo gydymo (ar vartoja geriamus vaistus, ar insuliną), fizinio krūvio, bendros būklės.
Matuojama :
  • ryte nevalgius (siekti kad glikemija būtų 4,4 – 6,7 mmol/l.)
  • praėjus 2 val. po valgio, prieš valgį (siekti, kad glikemija būtų <8,9 mmol/l)
  • vakare prieš miegą (siekti glikemija būtų 5,5 – 7,5 mmol/l )
  • nakties metu (siekti, kad glikemija būtų 6 – 7 mmol/l
  • Kad būtų išvengta hipoglikeminių būklių (kai gliukozės kiekis žemiau 3mmol/l) tirti glikemiją prieš numatomą didesnį nei įprasta fizinį krūvį, jo metu ir kelias valandas po krūvio.
  • Dažniau matuoti glikemiją, keičiant gyvenimo būdą (atostogų metu, susirgus kitomis ligomis, pakeitus insuliną ar jo dozes bei kitus gliukozę mažinančius vaistus).
  • Matuoti glikemiją prieš miegą tiems, kuriems dažnai būna naktinės hipoglikemijos.
  • Be to gliukozės kiekį reikėtų pasimatuoti visada, kai prastai jaučiatės.
  • Būtina kas trys mėnesiai tirti glikolizinį hemoglobiną (HbA1C ), kuris parodo glikemijos vidurkį 3 mėn. laikotarpyje. Jo norma <7 proc.
 
Diabetinių komplikacijų prevencijai labai svarbu gera arterinio kraujospūdžio, lipidų kontrolė.
  • Arterinis kraujospūdis turėtų būti < 130/ 80 mmHg,
  • bendras cholesterolis <4,8mmol/l
  • didelio tankio cholesterolis ( gerasis ) >1,0 mmol/l
  • mažo tankio cholesterolis ( blogasis ) < 3 mmpl/l
  • trigliceridai <1,7mmol/.l
  • Taip pat labai svarbu išlaikyti kraujo krešumo rodiklius normos ribose.

Profilaktika
Svarbu laiku diagnozuoti CD. Žmonės, turintys padidintą riziką diabetui, profilaktiškai turėtų tikrinti gliukozę kraujyje. Racionali mityba, kūno masės normalizavimas, fizinis aktyvumas – svarbiausi CD profilaktikos veiksniai.

Į puslapio viršų
 
 
Šiandien gimtadienius švenčia (146)
Eva