Vaikai > Pasakos > Kalėdinis stebuklas
 

Kalėdinis stebuklas


2012 12 03 | Autorius: Pasakotojas
 

Kalėdinis stebuklas

Tylus vakaras. Kažkuo kitoks, nei įprastas. Snaigės tyliai leidžiasi į gatvės žibintus, tarsi šokdamos joms vienoms žinomą šokį. Šąla. Namuose šilta ir jauku. Mama baigia ruošti Kūčių vakarienę. Tuoj dengs stalą balta, lyg sniegas staltiese ir sukvies visą šeimą pasitikti šventės.
Artėja Šv. Kalėdos – stebuklų metas. Gaila, jog Rūtelė jais netiki. Jai liūdna. Mergaitė sėdi prie lango ir žiūri į besileidžiančias snaiges. Jos mintys atitrūko nuo namų šurmulio ir nuskriejo kažkur, kur ji dar nebuvo buvusi. Ji pasijuto bestovinti didelės pilies menėje.
- Sveika, Rūtele, - tarė kažkieno balsas.
Mergaitė išvydo gražią ponią lediniu veidu, bet šiltomis akimis. Ji buvo su balta suknia. Ponia nusišypsojo savo blyškiomis lūpomis:
- Ar žinai, kodėl tu čia? – ponios akys žybtelėjo.
- Ne-a, - išlemeno persigandusi mergaitė.
- Tu nebijok, - tarė maloniai ponia. - Aš Kalėdų dvasia . Netikėdama Kalėdų stebuklais, tu, mane atšaldei.
- Aš sapnuoju? – paklausė mergaitė.
- Tu manim netiki, net pamačius? Aš įžiebsiu tau tikėjimą, - sušnabždėjo dvasia, - Nagi, Rūtele, pasakyk ko trokšti Kalėdoms?
- Norėčiau balto šuniuko, švelnaus, kaip pūkų kamuoliukas... – mergaitė susijaudino, jos balsas ėmė trūkčioti, - bet... Bet tėvai, niekuomet neleistų jo turėti...
- Tau tereikia patikėti, Rūtele, - ponios akys šildė ją.
- Tikiu, - mergaitės akyse sužibėjo ašara.
- Tai paimk man už rankos, mergyt, - tarė keistoji ponia ir ištiesė ranką..
Rūtelė nedrąsiai paėmė dvasią už jos ledinės rankos. Visi vaizdai susiliejo. Ji pajuto ranką ant peties, tuomet suprato esanti savo kambary ir žiūrinti tiesiai į susirūpinusios mamos akis.
- Brangute, verki? – paklausė toji
- Ne, mamyt, viskas gerai, - iškart paneigė mergaitė.
- Tuomet eime prie stalo, - tarė mama.
Visa šeima susėdo prie stalo. Laužė Kalėdaičius, vakarieniavo. Staiga, kitam kambary, kažkas suinkštė. Mergaitė nulėkė į kambarį, kuriame stovėjo eglutė. Uždegė šviesą ir išvydo po eglute daug dovanų, o tarp jų baltą pūkų kamuoliuką, kuris buvo papuoštas raudonu kaspinėliu. Rūtelė pribėgo, paėmė šuniuką ir priglaudė prie krūtinės. Pažiūrėjo į tėvus, kurie šypsodamiesi stebėjo ją. Mergaitė suprato, kad jos svajonė išsipildė.
Atėjo naktis. Rūtelė ruošėsi eiti miegoti. Švelniai glausdama šuniuką prie savęs, ji žvilgtelėjo pro langą ir vėl pamatė tą pačią dvasią, tik šįkart šiltu veidu žiūrinčią į ją. Staiga laikrodis ėmė mušti dvylika. Dvasia tarė:
- Svajonės išsipildo, kai jomis šventai tiki. Iki Rūtele!
Su dvyliktu dūžiu dvasia išnyko.


 
Taip pat skaitykite
Seniai, labai seniai viename kišlake gyveno jaunuolis. Jis vadinosi Tugrys. Jis nieko daugiau neturėjo, tiktai žirgelį. Kartą jis...

Buvo toks žmogus mažlaukis. Jis su savo pačia sulaukė tik vieną sūnų. Tas sūnus pradėjo augtie ne mėnesiais, ne metais, ale dienoms ir...

Gyveno viens tėvas, turėjo du sūnu. Viens buvo gers muzikantas, o antras – artojas. O kada tėvs numirė, nieko jiems neliko. Aina jiedu...

Sykį susitiko Teisybė su Neteisybe, pradėjo rokuotis. Teisybė sako, kad su teisybe geriau žmonėm gyvęt an svieto, o Neteisybė sako, kad su...

Rašyti komentarą

 
 
 
 

 
Šiandien gimtadienius švenčia (152)
Augustė