Paauglių lūpomis

2011 02 22 | Autorius: Ramunė Žumbakienė, Aš ir psichologija

Spausdinti

Duris praveria dviese – mama ir paauglė. Vos tik jos atsisėda ant kėdžių, iš mamos lūpų nuskamba pirmas žodis – „nesusišnekam“. Taip dažniausiai atrodo situacija psichologo kabinete, kai mamos atveda paauglius.

Būna atvejų, kai pas psichologą su paaugliu ateina abu tėvai, bet taip paprastai nutinka po kokio nors juos sukrėtusio įvykio. Vis tik mama – dažniausiai su paaugliu ateinantis asmuo. Įprastai pirmo pokalbio metu jie itin dažnai vienas kitą pertraukinėja, taiso ir tikslina faktus, kaltina vienas kitą absoliutindami įvykius, sakydami „tu visada...“ arba „tu niekada...“, „o aš tau.....“, „o tu man...“. Pokalbis būna kupinas nuoskaudų, pagiežos ir pykčio. Galiausiai kuris nors iš jųdviejų pritrūksta jėgų ir pravirksta. Prireikia ne vienos konsultacijos, kol nors viena kaltinanti pusė pradeda girdėti kitą. Būtent girdėti (apie supratimą dar nekalbame), nes, norint išgirsti, pašnekovui reikia suteikti galimybę išsisakyti be pertraukinėjimo, be kritikos, leisti pakartoti tą pačią mintį ne vieną kartą. Dažniausiai tolesni susitikimai skiriami tėvams ir paaugliui atskirai. Taigi, susikalbėjimas užtrunka. Procesas, jei skaičiuotume susitikimus, būna ilgas ir reikalauja daug pastangų.
Šis straipsnis – tai bandymas kilstelėti uždangą, esančią tarp šiuolaikinių paauglių ir jų tėvų, nors šiek tiek sutrumpinti jų susikalbėjimo kelią.

>> 2 psl.

Puslapis 1 iš 4 >> Kitas