Naujagimio "bendravimas" su žmonėmis

Tai žinodami JAV mokslininkai "pokalbio" dalyviais pasirinko vienos dviejų dienų naujagimius. Nufilmavus mažųjų reakcija į kalbą, buvo pastebėta, kad jie ne tik skiria žmogaus kalbą, bet ir atsako į ją judesiais.

Sinchronija atsirasdavo, kai tik naujagimis išgirsdavo žmogaus balsą, nesvarbu, kokia kalba į jį buvo kreipiamasi.Nekalbiniai, pavyzdžiui, muzikos instrumentų, garsai jokios sinchronijos nesukeldavo.

Toks naujagimių elgesys rodo, kad jie vos gimę nori girdėti suaugusiojo kalbą, kad atskiria ją nuo kitų aplinkos garsų, yra dėmesingi žmogui ir jo elgesiui, tik kol kas nemoka suaugusiajam atsakyti kalba. Mokslininkų bandymas akivaizdžiai įrodė, kad naujagimis nuo pat gimimo trokšta bendrauti su suaugusiuoju.
Naujagimis, kūdikis pažįsta pasaulį per suaugusįjį, kopijuodamas jo elgesį ir t. t. Kiekviena mama pamato, kaip pirmo mėnesio pabaigoje į jos ar kito artimo žmogaus šypseną mažylis atsako mėginimu šypsotis. Tą patį jis daro, kai girdi motiną ar mato jos veidą.

Vėliau į motinos šypseną atsako tvirta šypsena ir rankų bei kojų judesiais. Taip mažasis žmogus nori atkreipti į save suaugusiojo dėmesį, įtraukti jį į "pokalbį". Paimtas ant rankų, mažylis sustingsta apimtas palaimos. Taip atsitinka nuo antro gyvenimo mėnesio pabaigos.

Naujagimiai atskiria gerą nuo blogo

Kitas tyrimas įrodė visiems žinomą teiginį: "Vaikas iš karto atskiria blogą žmogų nuo gero", t. y. mažasis žmogus geba justi skirtingų sąvokų prasmę. Vienas ir tas pats asmuo - mokslininkė, geranoriškai šypsodamasi, vieniems kūdikio veiksmams pritardavo, sakydama: "Taip, gerai", kitiems tuo pačiu balso tonu ir šypsena sakydavo: "Ne, taip nereikia."

Kūdikio veiksmai priklausė nuo to, kas buvo sakoma. Kai kūdikio veiksmams buvo pritariama, šis švytėdavo šypsena ir kartojo pagirtą veiksmą. Neigiamas kūdikį slopino: jo šypsena buvo "kreiva", neryški, santūri, judesių jis nekartojo.