Vaikai > Pasakos > Kaip Pelytė Smailytė...
 

Kaip Pelytė Smailytė pateko į audrą, sudaužė laivelį ir buvo išgelbėta


2010 12 08 | Autorius: Jurga Sakalauskaitė
 

Kaip Pelytė Smailytė pateko į audrą, sudaužė laivelį ir buvo išgelbėta

Vieną dieną Pelytė Smailytė sumanė paplaukioti laiveliu. Diena buvo labai graži, nors pamažu kilo vėjas. Antinas Gagas, nuomojantis laivelius, įspėjo:

– Tik neplaukiok ilgai, po pietų žada audrą. Bus pavojinga. Dar apsivoši su visu laiveliu.


Bet Pelytė Smailytė įspėjimų neklausė ir išplaukė į tolimiausią ežero salą. Po pietų dangus pradėjo grėsmingai temti. Mato Pelytė, kad bus bėdos: pradeda pūsti stiprus vėjas, lietus pliaupia tarsi iš kibiro. O kailiukas jau šlampa nuo lietaus. Vėtra ima mėtyti mažulytį laivelį ir nešti jį salos link. Pelytė net apsidžiaugė: ,,Priplauksiu prie salos ir pasislėpsiu tarp medžių.“ Bet paskui suprato, kad laivelis per greitai plaukia: tuoj tuoj atsitrenks į pakrantės akmenis.

– Ajajajajajai! – suspiegė iš baimės pašiurpusi vargšelė, o laivelis – bum, triokšt, bambariokšt – ir sudužo. Smailytė, peršlapusi iki trumpiausio plaukelio, pačią paskutinę akimirką vos vos suspėjo iššokti lauk ir išbristi į krantą.  Ten, po nugriuvusiu senu medžiu, rado sausą vietelę ir susirangė.

 

– Ką aš dabar darysiu? – dejavo Pelytė, bet paskui prisiminė, kad kišenėje turi mobilųjį telefoną. Net spygtelėjo iš laimės. Greit išsitraukė ir patikrino, ar veikia. Nors ir šlapias, aparatas linksmai pyptelėjo. Pelytė tuoj pat surinko pagalbos numerį – 112. Atsiliepė budėtoja Šarka.

– Budėtoja Šarka klauso. Kuo galėčiau jums padėti?

– Sveiki. Jums skambina Pelytė Smailytė. Mano laivelis sudužo prie tolimiausios ežero salos, aplinkui siaučia audra, aš neturiu maistelio ir negaliu sugrįžti namučio. Gal galėtumėte man pagelbėti?

– Taip, Pelyte. Tuojau pat į salą išsiųsiu gelbėtojų būrį, o tu nepadėk ragelio ir papasakok man, kaip jautiesi.

– Aš labai išsigandusi ir sušlapusi, bet nieko neužsigavau. Ir dar labai noriu valgyti, – šiek tiek nurimusi pasakė Smailytė.

– Nesijaudink, Pelyte, – atsakė jai Šarka. – Gelbėtojų būrys jau pakeliui į salą. Aš jiems įdėjau gabalėlį sūrio, kad galėtum pasistiprinti, ir šiltą antklodę, kad sušiltum.


Smailytė labai apsidžiaugė ir nurimo. Ji susirangė po medžiu ir ėmė laukti gelbėtojų. Pagalvojo, kad laivo šeimininkas Antinas Gagas buvo teisus. „Kitą kartą reikės klausyti protingų gyvūnėlių. Gali būti, kad kiti kai kuriuos dalykus išmano gerokai geriau nei aš – mažytė Pelytė“, – taip begalvodama Smailytė užsnūdo.


Po kurio laiko Pelytė nubudo nuo šūksnių saloje. Kažkas storu balsu šaukė:

– Pelyte! Smailyte! Kur tu?!


Iš pradžių Pelytė išsigando, nes nesuprato, kas vyksta. Paskui prisiminė gelbėtojus. Tad išlindo iš po medžio ir pradėjo juos kviesti:

– Aš čia, aš čia!


Po valandėlės prie jos prišliaužė gelbėtojų vadas Ruonis Lygnugaris, įsupo Pelytę į šiltą antklodę, padavė gabalėlį sūrio ir nunešė į didelį gelbėtojų laivą, kuriam nebaisios jokios audros.


Netrukus Smailytę pargabeno į krantą. Čia jos laukė išsigandęs laivelio šeimininkas Antinas Gagas. Pamatęs, kad Pelytė sveika ir gyva, labai apsidžiaugė, bet tuoj pat ir nuliūdo: juk jo laivelis buvo sudaužytas.

– Bus tau, Pelyte, manęs neklausyti, – pabarė Smailytę Gagas. – Ką dabar aš darysiu? Nebeturiu laivelio, nebegalėsiu jo nuomoti kitiems turistams, nebeužsidirbsiu pinigėlių... Nebegalėsiu nei valgyti nusipirkti, nei už elektrą sumokėti, nei į kiną nueiti... Kaip bus?


Pelytė atrodė labai susigėdusi. Tik staiga ji kai ką prisiminė:

– Klausyk, juk tavo laivelis buvo apdraustas nuo nelaimingų atsitikimų?

– Buvo, – atsakė Gagas. – O kas iš to?

– Ir aš ne tokia jau neišmanėlė. Nepatikėjau, kad bus audra, bet žinau, kad gali gauti pinigėlių už jos padarytas bėdas. Nusipirksi medžiagų, o aš padėsiu tau pastatyti naują laivelį.


Išdžiūvusi ir sušilusi Pelytė padėkojo gelbėtojų būriui ir susitarė su Antinu Gagu, kad jau nuo rytdienos ateis į laivelių dirbtuves ir pradės darbus.


Eidama namo Pelytė galvojo: „Na, ir nuotykis. Kaip gerai, kad žinojau pagalbos telefoną 112, kad gelbėtojai mane taip greitai surado... O galėjo baigtis gerokai liūdniau. Galėjau paskęsti arba nežinoti, kaip išsikviesti gelbėtojus. Tada visą gyvenimą būčiau turėjusi toje saloje praleisti, grauždama tik šakneles ir ilgėdamasi draugų, kurie nežinotų, kas man nutiko. Taigi gerai, kas gerai baigiasi.“

 

http://www.smailyte.lt/

 

http://www.facebook.com/pelyte.smailyte
 



 
Taip pat skaitykite
  Tylus vakaras. Kažkuo kitoks, nei įprastas. Snaigės tyliai leidžiasi į gatvės žibintus, tarsi šokdamos joms vienoms žinomą...

Seniai, labai seniai viename kišlake gyveno jaunuolis. Jis vadinosi Tugrys. Jis nieko daugiau neturėjo, tiktai žirgelį. Kartą jis...

Buvo toks žmogus mažlaukis. Jis su savo pačia sulaukė tik vieną sūnų. Tas sūnus pradėjo augtie ne mėnesiais, ne metais, ale dienoms ir...

Gyveno viens tėvas, turėjo du sūnu. Viens buvo gers muzikantas, o antras – artojas. O kada tėvs numirė, nieko jiems neliko. Aina jiedu...

Rašyti komentarą

 
 
 
 

 
Šiandien gimtadienius švenčia (148)
Vilius