Pasaka apie vilką ir lapę

Kartą atkiūtino pas vilką laputė.

Vilkas nudžiugo:

— Gerai, kad atčiūžinai, nes man iš alkio grobas grobą ryja. Prišerk mane ligi sočiai, pradžiugink mano širdį.

— Gerai, — atsako jam lapė. — Eiva su manimi.

Jiedu leidosi į kelionę: lapė pirma, vilkas iš paskos. Netrukus jiedu sutiko moteris, einančias į vestuves. Jos visos, senu papročiu, nešėsi po ryšulėlį su vaišėmis.

Lapė dėjosi esanti raiša ir ėmė šlubuoti, smulkiais žingsneliais spirendama pirma moterų.

Viena moteris sušuko:

— Žiūrėkite, žiūrėkite — šluba lapė! Tuojau aš ją pagausiu!

Moteris pastatė ant kelio nešulį ir puolė lapės gaudyti.

Nusižiūrėjusi į ją, įkandin leidosi tekina antra moteris, paskui ją — trečia, ketvirta ir visos kitos.

Tuo tarpu vilkas išdraskė ryšulėlius, švaru] švariausiai išlaižė visus indus, pasisotino ir nuslimpino namo atsipūsti.

Kitą dieną ateina lapė vilko aplankyti, o tas tįso patenkintas.

— Puikiai tu man įsiteikei, lapute! — tarė vilkas. — Ir prišėrei, ir prijuokinai. Aš labai patenkintas. O dabar sugalvok padaryti man kokį nors mažą nesmagumėlį. Noriu pažiūrėti,

kaip tu tai atliksi.

— Gerai, — sako lapė. — Eiva su manimi.

Atėjo jiedu prie vieno sodo. Vargais negalais prasiskverbė pro tvoros plyšį. Žiūri sode vynuogės kad išsirpusios, uogos kad prinokusios, vos nesprogsta nuo saldžios sunkos. Ėmė jiedu

vynuoges smaližiauti.

Lapė, norėdama vilką į bėdą įkliudyti, nuolat šūkauja:

— Vilke, ė, vilkeli, aš jau taip prisišveičiau, jog iš vietos pakrutėti nebegalėsiu! Ėsk greičiau, paskubėk!

Vilkas ryja, skuba. Galop taip prisikimšo pilvą vynuogių, kad jau vos bekvėpuoja.

Tuomet laputė striktelėjo ant tvoros ir kad ims rėkti:

— Ei, vagis vynuogyne! Laikykite vagį! Laikykite vagį!