Pasaka apie stebuklingą akmenį achanraba

Seniai, labai seniai gyveno viename kišlake motina su sūnumi.

— Sūneli, — tarė kartą motina, — še tau pinigų, nueik į prekyvietę ir nupirk duonos. Berniukas pasiėmė pinigus ir išėjo iš namų.

Gatvių sankryžoje vaikiūkščiai tąsė mažytį pusdvėsį kačiuką.

Berniukui pagailo kačiuko. Jis tarė:

— Ei, vaikai, parduokite man kačiuką!

— Imk, — atsakė vaikai.

— O kiek jūs norite už jį?

— Kiek duosi, tiek.

— Šekit!

Berniukas atidavė vaikiūkščiams pinigus, prisiglaudė kačiuką prie krūtinės ir grįžo namo.

— Ar parnešei? — klausia jį motina.

— Parnešiau, tik ne duonos, o kačiuką, — atsako berniukas.

— Kaip tai, sūneli?

Berniukas ir pasipasakojo motinai, kaip viskas nutiko.

— Nieko, mamyte, — pridūrė jis, — apseisime vieną dieną be duonos.

Kitą dieną motina padavė sūnui pinigų ir pasiuntė jį pas mėsininką nupirkti mėsos.

Berniukas žingsniuoja gatve ir mato—vaikiūkščių gauja apspitusi vargšą drebantį šuniuką ir belaidanti į jį akmenimis.

Pagailo berniukui šunyčio.

— Ei, vaikai, — tarė jis, — parduokite man šitą šuniuką!

— Pirk.

— Kiek jūs norit už jį?

— Kiek duosi, tiek.

— Šekit!

Vaikai atidavė berniukui šunytį, ir jis grįžo su juo namo.

— Na, ar parnešei mėsos, sūneli? — klausia motina.

Berniukas tarė:

— Nepykite, mamyte: už tuos pinigus, kuriuos man davėte, nusipirkau šuniuką.

Motina nuliūdo:

— Oi, sūneli, vargais negalais sutaupėme pinigų kąsneliui mėsos, o tu, užuot nupirkęs mėsytės, įsigijai šuniūkštį! Kam jis mums, vargšams, reikalingas? Juk ir lakinti jo nėra kuo!

— Nieko, mamyte, išsiversime ir be mėsos. O šuniuką kaip nors išlaikysime.

Trečią dieną motina davė sūnui dar truputį pinigų ir liepė nupirkti lašinių.