Seniai, labai seniai viename kišlake gyveno jaunuolis. Jis vadinosi Tugrys. Jis nieko daugiau neturėjo, tiktai žirgelį. Kartą jis išvyko darbo ieškoti. Paieškojo viename kišlake, kitame — niekur nieko nerado. Tada jis sėdo ant savd žirgo ir išjojo į tolimą šalį — laimės ieškoti.
Jojo jojo Tugrys ir sutiko pėsčią keleivį. Ėmė jiedu šnekėtis.
Tugrys paklausė keleivį, kas jis esąs, iš kur ir kur einąs.
— Einu parsisamdyti už darbininką, — atsakė tasai.
— Kuo tu vardu?
— Egrys.
— O aš — Tugrys. Susidraugaukime, kartu dirbsime, kartu gyvensime.
Ir susitarė jiedu visą amžių būti bičiuliais.
Tugrys pasigailėjo savo pėsčio bendrakeleivio ir pasiūlė jam truputį pajoti. Egrys sėdo į žirgą, sušėrė jam rimbu ir nujojo.
Tugrys tik aiktelėjo: žmogus, kurį jis laikė bičiuliu, pasielgė su juo kaip priešas.
Viskas sumizgo Tugrio galvoje: kas daryti? Juk dabar jis ir žirgo nebeteko.. . Nukiūtino jis toliau pėsčias. Temstant Tugrys išvydo siaurutį takelį ir leidosi juo. Takelis
jį atvedė į tankią girią.
Ejo ėjo Tugrys ir staiga išvydo laukymėje seną apskritą krosnį paplotėliams kepti.
„Vis dėlto pavojinga eiti giria tamsią naktį. Nagi imsiu ir numigsiu čia ligi ryto”, — pamanė jis ir įlindo į krosnį.
O laukymėje, kur kūpsojo krosnis, naktimis susirinkdavo įžymūs žvėrys: girios šachas — liūtas, girios viziriai — tigras ir lokys, girios trimitininkas — vilkas, girios fleitininkas — šakalas, girios pasakų sekėjas — lapinas.
Mėnuliui patekėjus, šakalas staugdamas apibėgo aplink krosnį. Jo šaukiami susirinko prakilnieji žvėrys. Atėjo liūtas šachas, oriai atsisėdo į savo vietą ir liepė pasakoti jam įvairias įdomias istorijas.
Lapinas pasakininkas ėmė sekti:
— Šiame pagiryje yra urvas. Jau dešimt metų, kaip aš gyvenu jame. Visa, ką turi žmonės, galima rasti ir mano būste.
Jau dešimt metų, kaip renku visokias gėrybes: kilimus, antklodes, čiužinius… o kiek turiu skanumynų pasitaisęs!..
Tugrys, gulėdamas krosnyje, išgirdo tai ir pamanė: „Eė! Nebloga būtų pas šitą lapiną nuėjus į svečius!”
— Būta kuo girtis! — tarė lokys viziris. — Atrado, mat, įdomumą. O štai mūsų miške yra medis karagačas, o po juo dvi šakelės. Nėra pasaulyje tokios ligos, kurios neišgydytų šių šakelių lapai. Ar žinote, kad jau septyneri metai, kaip mūsų miesto šacho duktė sunkiai serga? Šachas liepė paskelbti: „Kas išgydys mano dukterį — tam atiduosiu ją už žmoną. O kas pasisiūlys ir neišgydys — tą nubausiu mirtimi.”
Puslapis 1 iš 2
Naujienos
