Vaikai > Pasakos > Pasaka apie Tugrį ir Egrį
 

Pasaka apie Tugrį ir Egrį


2011 05 24 | Autorius: Administrator
 

Pasaka apie Tugrį ir Egrį

Seniai, labai seniai viename kišlake gyveno jaunuolis. Jis vadinosi Tugrys. Jis nieko daugiau neturėjo, tiktai žirgelį. Kartą jis išvyko darbo ieškoti. Paieškojo viename kišlake, kitame — niekur nieko nerado. Tada jis sėdo ant savd žirgo ir išjojo į tolimą šalį — laimės ieškoti.
Jojo jojo Tugrys ir sutiko pėsčią keleivį. Ėmė jiedu šnekėtis.
Tugrys paklausė keleivį, kas jis esąs, iš kur ir kur einąs.
— Einu parsisamdyti už darbininką, — atsakė tasai.
— Kuo tu vardu?
— Egrys.
— O aš — Tugrys. Susidraugaukime, kartu dirbsime, kartu gyvensime.
Ir susitarė jiedu visą amžių būti bičiuliais.
Tugrys pasigailėjo savo pėsčio bendrakeleivio ir pasiūlė jam truputį pajoti. Egrys sėdo į žirgą, sušėrė jam rimbu ir nujojo.
Tugrys tik aiktelėjo: žmogus, kurį jis laikė bičiuliu, pasielgė su juo kaip priešas.
Viskas sumizgo Tugrio galvoje: kas daryti? Juk dabar jis ir žirgo nebeteko.. . Nukiūtino jis toliau pėsčias. Temstant Tugrys išvydo siaurutį takelį ir leidosi juo. Takelis
jį atvedė į tankią girią.
Ejo ėjo Tugrys ir staiga išvydo laukymėje seną apskritą krosnį paplotėliams kepti.
„Vis dėlto pavojinga eiti giria tamsią naktį. Nagi imsiu ir numigsiu čia ligi ryto”, — pamanė jis ir įlindo į krosnį.
O laukymėje, kur kūpsojo krosnis, naktimis susirinkdavo įžymūs žvėrys: girios šachas — liūtas, girios viziriai — tigras ir lokys, girios trimitininkas — vilkas, girios fleitininkas — šakalas, girios pasakų sekėjas — lapinas.
Mėnuliui patekėjus, šakalas staugdamas apibėgo aplink krosnį. Jo šaukiami susirinko prakilnieji žvėrys. Atėjo liūtas šachas, oriai atsisėdo į savo vietą ir liepė pasakoti jam įvairias įdomias istorijas.
Lapinas pasakininkas ėmė sekti:
— Šiame pagiryje yra urvas. Jau dešimt metų, kaip aš gyvenu jame. Visa, ką turi žmonės, galima rasti ir mano būste.
Jau dešimt metų, kaip renku visokias gėrybes: kilimus, antklodes, čiužinius… o kiek turiu skanumynų pasitaisęs!..
Tugrys, gulėdamas krosnyje, išgirdo tai ir pamanė: „Eė! Nebloga būtų pas šitą lapiną nuėjus į svečius!”
— Būta kuo girtis! — tarė lokys viziris. — Atrado, mat, įdomumą. O štai mūsų miške yra medis karagačas, o po juo dvi šakelės. Nėra pasaulyje tokios ligos, kurios neišgydytų šių šakelių lapai. Ar žinote, kad jau septyneri metai, kaip mūsų miesto šacho duktė sunkiai serga? Šachas liepė paskelbti: „Kas išgydys mano dukterį — tam atiduosiu ją už žmoną. O kas pasisiūlys ir neišgydys — tą nubausiu mirtimi.” >> 2 psl.

Puslapis 1 iš 2 >> Kitas

 
Taip pat skaitykite
  Tylus vakaras. Kažkuo kitoks, nei įprastas. Snaigės tyliai leidžiasi į gatvės žibintus, tarsi šokdamos joms vienoms žinomą...

Buvo toks žmogus mažlaukis. Jis su savo pačia sulaukė tik vieną sūnų. Tas sūnus pradėjo augtie ne mėnesiais, ne metais, ale dienoms ir...

Gyveno viens tėvas, turėjo du sūnu. Viens buvo gers muzikantas, o antras – artojas. O kada tėvs numirė, nieko jiems neliko. Aina jiedu...

Sykį susitiko Teisybė su Neteisybe, pradėjo rokuotis. Teisybė sako, kad su teisybe geriau žmonėm gyvęt an svieto, o Neteisybė sako, kad su...

Rašyti komentarą

 
 
 
 

 
Šiandien gimtadienius švenčia (152)
Deimantė