Pasaka apie Chusnboda

Kitados labai seniai gyveno žiaurus šachas. Jisai turėjo dukterį, vardu Chusnoboda. Ji buvo neapsakomai graži. Pavadintum ją mėnuliu, bet ji turi veidą, pavadintum saule, bet ji turi akis. Prie spindinčio jos grožio netgi mėnulio pilnatis nublukdavo

Iš daugelio šalių traukdavo pas ją piršliai. Bet šachas neleido savo dukters už vyro.

Chusnobodos motina buvo iš vargingos šeimos. Šachas dažnai prikaišiodavo jai:

— Dabar tu esi šacho žmona, sočiai valgai, brangiais drabužiais vilki. O jeigu būtum ištekėjusi už vargetos, tai begraužtum

sau molį, užuot duoną valgiusi.

Chusnobodos motina verkdavo, o Chusnoboda, žiūrėdama į ją, kalbėdavo:

— Neleisk manęs už šacho — leisk verčiau už varguolio!

Jeigu laimė man lemta, aš pati padarysiu vyrą šachu, pasodinsiu j sostą vietoje tėvo. Tuomet ir mudviem, ir visiems vargšams gyventi bus lengviau.

Kartą, besėdint šachui soste, atskrido varnas, nutūpė į medj

priešais langą ir ėmė krankti:

— Kr-r-ran! Kr-r-ran! Kr-r-ran!

Šachas sušaukė keturis šimtus patarėjų ir paklausė:

— Ei, patarėjai, ką krankia šis varnas?

— Nežinome, — atsakė patarėjas. — Jis — varnas, o mes — žmonės.

— Budeliai! — šūktelėjo įniršęs šachas.

Kaip grėsmingi juodi paukščiai stojo priešais šachą keturiolika budelių su išgaląstais kalavijais.

— Kam atėjo mirties valanda? Kol šviesa išblaškys šešėlį, mes jam galvą nurisime!

— Išveskite visus patarėjus ir nukapokite jiems galvas! — įsakė šachas.

Chusnoboda šoko prie tėvo:

— Tėve, ar paliksi juos gyvus, jeigu aš atsakysiu į tavo klausimą?

— Jeigu atsakysi, dovanosiu jiems, — tarė šachas.

— Varno krankimas reiškia štai ką: ,,Laimę vyrui suteikia žmona, ir nelaimę — taip pat žmona.”

Šachas taip įtūžo, jog kiekvienas plaukelis ant jo galvos ėmė dygiu dygėti.