Vaikai > Pasakos > Gudri laputė ir kvailutis...
 

Gudri laputė ir kvailutis vilkas


2011 03 28 | Autorius: Administrator
 

Gudri laputė ir kvailutis vilkas

Kartą gyveno lapė. Sykį ji įlindo į sodą, pilną pilnutėlį vai­sių. Ir įniko ji ten lankytis kas naktį, prisipringdavo saldžių vy­nuogių, nuvirsdavo miegoti ant minkštos žolės ir išeidavo tik švintant.
Sodo šeimininkas kasdien rasdavo nuplėštas ir išmėtytas vy­nuogių kekes, išgulėtą žolę ir ištryptas gėles. Ir taip kelios die­nos iš eilės. Pagaliau šeimininkas davė sau žodį: jeigu nutver­siąs vagį nedorėlį, skaudžiai jį nubausiąs. Jis atnešė į sodą spąs­tus, įdėjo į juos avies kurdiuką, pastatė prie vartų ir nuėjo sau.
Stojo naktis. Atbėgo lapė ir mato prie vartų avies kurdiu­ką. Tuoj suprato, kad čia — pinklės, bet seilės jai ėmė tįsti ir urgzti pilvas. Jai labai magėjo atsikąsti nors kąsnelį kurdiuko
ir numalšinti įkyrų alkį, bet tuojau pagalvojo: „Nepasiduok pa­gundai, nebūk godi, dar į pinkles įkliūsi!” Ir lapė nukreipė akis į vynuoges. Bet vynuogės dabar jai pasirodė rūgščios. Lapė vėl šnairom žvilgtelėjo į kurdiuką ir apsilaižė. Šiaip taip nugalėjusi pagunda., ji išėjo iš sodo. Eina sau, o kurdiukas vis stovi akyse. Visą kelią lapė svarstė: ,,Ką čia padarius? Ak, kaip norėčiau išmėginti dantis į minkštą kurdiuką, užuot rijusi rūgščias vyn­uoges! Neblogai būtų sutepus išdžiūvusias žarnas!” Taip gal­vojo lapė ir dūsavo. Ji buvo taip užsigalvojusi, kad nepastebėjo priešais ateinančio vilko. Šis sustabdė ją ir sako:
Na rudauodege, seniai tavęs ieškau! Bet dievas gailestin­gas: pati pasipynei man ant kelio. Melskis prieš mirtį, kad die­vas tau atleistų gausybę nuodėmių!
Ir aš taip norėjau tave sutikti, garsusis galiūne, taip no­rėjau!..— pradėjo gudrauti lapė,— bet, žinoma, ne tokį piktą. Norėjau tave kviesti į savo sodą pasisvečiuoti. Tai nepaprastas sodas: ten viename kampe auga obuoliai ir vynuogės, o kitame noksta ir byra ant žemės kriaušės ir figos, o per vidurį skaidrus upelis teka ir žiedai gėlių skleidžiasi. Na, tiesiog žemės rojus! C) aš dar turiu visą kurdiuką tau atnešusi — tik ryk ir sko-nėkis.    P
Nemeluok, klastūne,— atsakė vilkas,— visus tu apgau­dinėji, bet manęs nepaimsi!
Lapė garsiai nusijuokė ir sušuko:
—    Koks tu įtarus! O tam, kas įtarus, nepasiekiamas drau­gystės džiaugsmas. Einam su manim, aš tave pavaišinsiu gar­džiu kurdiuku.
Paminėjus kurdiuką, vilkas apsilaižė ir, neatsispyręs pagun­dai, nusliūkino paskui lapę. Nuėjo abu į sodą. Nudžiugo vilkas, pamatęs žalius krūmokšnius. Ir pradėjo juodu dūkti sode. Prisi­kirto iki soties vynuogių ir kitų vaisių, o paskui lapė nusivedė vilką prie kurdiuko ir sako:
—    Tai ką, ar melavau? Še tau kurdiukas, valgyk į sveikatą!
Godus vilkas tuoj puolė prie kurdiuko, ir staiga priekinės letenos įkliuvo į spąstus. Vilkas ir šiaip, ir taip traukia kojas, bet spąstai nepaleidžia. Pagaliau suprato, kad čia menki juokai, ir pradėjo maldauti:
—    Lapute kūmute, kažkas man letenas sugnybo, kaip čia man ištrūkus?
Lapė jam sako:
—    Juk tu toks galiūnas, timptelėk įsiręžęs ir ištrauksi.
Vilkas kad patraukė — pėdos tik trekšt ir nulūžo, o jis pats nuvirto nebegyvas. Lapė čiupo kurdiuką, prisikirto iki soties, pasijuokė iš kvailo vilko ir nudrožė savo keliu.


 
Taip pat skaitykite
  Tylus vakaras. Kažkuo kitoks, nei įprastas. Snaigės tyliai leidžiasi į gatvės žibintus, tarsi šokdamos joms vienoms žinomą...

Seniai, labai seniai viename kišlake gyveno jaunuolis. Jis vadinosi Tugrys. Jis nieko daugiau neturėjo, tiktai žirgelį. Kartą jis...

Buvo toks žmogus mažlaukis. Jis su savo pačia sulaukė tik vieną sūnų. Tas sūnus pradėjo augtie ne mėnesiais, ne metais, ale dienoms ir...

Gyveno viens tėvas, turėjo du sūnu. Viens buvo gers muzikantas, o antras – artojas. O kada tėvs numirė, nieko jiems neliko. Aina jiedu...

Rašyti komentarą

 
 
 
 

 
Šiandien gimtadienius švenčia (203)
Ugnytė