Vaikai > Pasakos > Obelių mitas
 

Obelių mitas


2011 03 15 | Autorius: Administrator
 

Obelių mitas

Seniai seniai gyveno neturtingas dėdulė. Jis turėjo labai gražią dukterį vardu Anę. Apšiurusi jo trobelė stovėjo ant upelio kranto, o jos pašalyje kerojo obelis-Anės kraitis.

Sklido gandai, kad jaunystėje tam neturtėliui dukterį padovanojusi laumė, užtat ji esanti tokia graži. Mergaitė visus stebino savo dailumu. Bet laimės neturėjo. Kai atėjo metas tekėti, niekaip negalėjo ji išsirinkti jaunikio. Kas tik atvažiuoja pirštis, tas jai nepatinka. Pasitaikė ir tokių jaunikių, kurie išvydę skurdą praeidavo pro šalį.

Ilgainiui ne tik tėvas, bet ir pati Anė pamatė, kad jau nėra iš ko rinktis. Pradėjo ji nuolankiau žiūrėti į jaunikius. Bet vis tiek laimės neturėjo. Kiek kartų sutarė vestuves, tiek kartų jos iširo. Pagaliau Anė pasiryžo, kas pirmas pasipirš, už to ji ir tekės. Kitą dieną grįždama iš miško mato, ateina jaunikaitis. Ir toks gražus, kad rodos, gražesnio jau nebegali būti. Tas jaunikaitis nusilenkė Anei iki žemės. Bet neištarė nė žodžio ir pasuko į pelkyną. “Neik, ten liūnas, įklimpsi!” — perspėjo Anė. Bet jaunikaitis neatsiliepė ir nepaklausė. Tuo pat metu tik blykst, sužaibavo. Ir sudundėjo griaustinis juodame debesy. Suūžė audra. Per lietų nepamatė Anė, kur dėjosi tas bernužėlis. Sušlapusi parbėgo namo.

Audra nerimo visą naktį, bet rytas išaušo giedras ir gražus. Anė nuėjo prie upelio velėti skalbinių. Įbrido vandenin ir staiga mėlyna mėlyna pasidarė, lyg dangus būtų nusileidęs. Pakelia akis — gi ant upelio kranto stovi tas jos bernužėlis. Rankoje laiko rugiagėlių glėbį ir svaido jai žiedus į upelį. Norėjo Anė jį prakalbinti ir padėkoti už gėles. Bet kol sugalvojo ką reikėtų sakyti žiūri, kad jau jo nebėra.

Vakare dar keisčiau tas jaunikaitis pasirodė. Anė sėdėjo po obele. Dangus jau buvo žvaigždėtas. Virš upelio kilo rūkas. O kai patekėjo mėnulis, tiršta migla apgaubė kiemą. Tik girdi, šlept šlept kažkas ateina. Šviesus lyg žiburys praėjo tas jaunikaitis pro šalį, o iš paskos jį nusekė ožka.

Taip prasidėjo nuolatiniai susitikinėjimai.

>> 2 psl.
Puslapis 1 iš 3 >> Kitas

 
Taip pat skaitykite
  Tylus vakaras. Kažkuo kitoks, nei įprastas. Snaigės tyliai leidžiasi į gatvės žibintus, tarsi šokdamos joms vienoms žinomą...

Seniai, labai seniai viename kišlake gyveno jaunuolis. Jis vadinosi Tugrys. Jis nieko daugiau neturėjo, tiktai žirgelį. Kartą jis...

Buvo toks žmogus mažlaukis. Jis su savo pačia sulaukė tik vieną sūnų. Tas sūnus pradėjo augtie ne mėnesiais, ne metais, ale dienoms ir...

Gyveno viens tėvas, turėjo du sūnu. Viens buvo gers muzikantas, o antras – artojas. O kada tėvs numirė, nieko jiems neliko. Aina jiedu...

Rašyti komentarą

 
 
 
 

 
Šiandien gimtadienius švenčia (220)
AUGUSTAS