Vaikai > Pasakos > Dubingių ežero, Asvejos,...
 

Dubingių ežero, Asvejos, mitas


2011 03 15 | Autorius: Administrator
 

Dubingių ežero, Asvejos, mitas

Tada, kai Dubingių ežero vietoje dunksojo plati dykynė, ten šone ant aukštumėlės,, kur dabar stovi miestelis, gyveno senas žmofgus, vardu Aš Vėjas. Reiikia pridurti, kad jo pati buvo didelė pikčiurna ir taip smarkiai švepluodavo, kad net savo vyro vardo nebeištardavo. Kaip tik dėl to ir pasiliko visam laikui iškraipytas ežero vardas. Užuot vadinti ežerą Ašvėjas, žmonės vadina Dubingių ežerą Asveja, kaip jo pati jį šauk.davo.

Kur kas svarbiau atsiminti,, kad pats senukais Aš Vėjas buvo geraširdis, darbštus, ir laibąjį rūpestingas šeimininkas.  Tik visa bėda, kad jam nesisekė gyventi, visoki vargai jį slėgė. Žiūrėk, tai troba sugriuvo, tai javai sudegė arba gyvuliai krito. Būdavo nespėja žmogelis po vienos nelaimės atsigauti, kai kita jį užklumpa. Už vis labiausiai jis kankinosi dėl vandens stokos — aplinkui bolavo išdžiūvę smėlynai, gryna dykynė. Vos tik kiek atsikvėps, tuoj dulkių stulpai viesulu  sukasi. O jeigu lietus palyja, bematant saulė valkas išgarina. Už keleto varsnų telkšojo melsvi dailūs ežeriukai, o Aš Vėjo pašonėje — nė lašelio vandens. Susirūpinęs senelis ir kibirais nešė ir statinėmis ritino. Ir kaip tik išmanydamas dienomis ir naktimis vilko vandenį savo ištroš kusiai šeimynai ir gyvuliams girdyti. O taip pat ir daržams ir dirvoms palieti. Didesnio vargo plačioje žemėje sunkiai galėjai rasti.

Būdavo eina ir eina jis keliu su naščiaiis. O nuilsęs atsisėda kur ant kauburėlio ir dūsauja: “Kad turėčiau prie namų nors mažą balutę, tai laimingas būčiau!”

Iki gyvo kamlo įkyrėjo Aš Vėjui sunkus ir nesibaigiantis vandens tempimas. Galiausiai pardavė jis pusę savo ūkio arkliui ir vežimui pirkti, Kad galėtų vandenį vežte atsivežti. Ir Aš Vėjas išsiruošė eiti į turgų. Eina jis per mišką ir gircli, kažkas šaukia: “Kas norit pirkti ežerą! Nebrangiai parduodu!”

Apsidairė Aš Vėjas ir mato, po egle sėdi nykštukas ir suka ant pirštų sidabrinius dubenėlius. O jie saulėje blizga, raibuliuoja ir skamba, tarsi muzika gražiausia.

— Tai kiek už tokį daiktą nori? — paklausė Aš Vėjas,

>> 2 psl.
Puslapis 1 iš 2 >> Kitas

 
Taip pat skaitykite
  Tylus vakaras. Kažkuo kitoks, nei įprastas. Snaigės tyliai leidžiasi į gatvės žibintus, tarsi šokdamos joms vienoms žinomą...

Seniai, labai seniai viename kišlake gyveno jaunuolis. Jis vadinosi Tugrys. Jis nieko daugiau neturėjo, tiktai žirgelį. Kartą jis...

Buvo toks žmogus mažlaukis. Jis su savo pačia sulaukė tik vieną sūnų. Tas sūnus pradėjo augtie ne mėnesiais, ne metais, ale dienoms ir...

Gyveno viens tėvas, turėjo du sūnu. Viens buvo gers muzikantas, o antras – artojas. O kada tėvs numirė, nieko jiems neliko. Aina jiedu...

Rašyti komentarą

 
 
 
 

 
Šiandien gimtadienius švenčia (153)
Karina