Vaikai > Pasakos > Duokiškio istorija
 

Duokiškio istorija


2011 03 09 | Autorius: Administrator
 

Duokiškio istorija

Kaip istorikai sako, senovėje mūsų žemė buvo ištisai apaugusi miškais. Tai tiesa, nes ir dabar dar daugelyje vietų, kur tik pažvelgsi, dangaus ribą dengia miškai. Nesunku atspėti, kad laikui bėgant kirtimuose ir skynimuose pradėjo kurtis gyvenvietės. Vienur jos išaugo į miestus, kitur  nusidriekė dirbamos žemės laukai. O kai kur taip ir liko miškų platybėje atskiri, vieniši kaimai, ar net vienintelė sodyba, kurioje ilgai šeimininkavo koks nors atsiskyrėlis.

Kas yra lankęsis Duokiškyje, tas lengvai patikės, kad nedaug prabėgo šimtmečių nuo to laiko, kai buvo sukasta pirmoji lysvė daržui. O aplinkui miškas. Greta šviesių, lieknų pušynų užtiksi vos įžengiamus raistus ir tamsius kemsynus.

Kur dabar stovi miestelis, kadaise buvo nuošali tuštuma. Pirmasis susirentė ten sau pastogę netekęs tėvų bastūnas Gildas su savo pačia. Uogų, grybų, riešutų ir žvėrienos užteko jiems iki sočiai. Is kailių klojo patalus ir darėsi rūbus, o malkų kiek nori — kūrenk ir dieną ir naktį. Miškas nešykštėjo gėrybių.

Taip ir vertėsi juodu. Begyvendami susilaukė dviejų dukterų: Austės ir Distės. Ir kol jos užaugo, gyveno ramiai.

Kartą žiemos metu, siaučiant pūgai, į jų pirkios duris pasibeldė paklydę medkirčiai, du jauni vyrai. Besišildydami prie ugniakuro, jie įsižiūrėjo į gražuoles Gildo dukteris ir nepaprastai susižavėjo. Vienas iš jų vardu Antis, akių nenutraukė nuo Distės. Ir jau galvojo negrįžti ir pasilikti čia visam laikui. Tik draugo Vytaro prikalbintas rytojaus dieną išsirengė namo. O ankstyvą pavasarį abu sugrįžo vėl ir ėmė ręstis greta Gildo savo trobas. Vytaras greit vedė Austę ir apsigyveno naujame, sakais kvepiančiame, namelyje. Tik Ančiui nesisekė. Jo numylėtinė gražuolė Distė vis delsė, nesutiko tekėti už medkirčio. Ji vis bėgdavo į mišką tai grybauti, tai uogauti, tai paukštelių ar žvėrelių pasižiūrėti. Ir grįždavo vėlai vakare. Antis bandė kelis kartus sekti Distę, bet ši gudriai sumėtydavo pėdas ir pasislėpdavo.

O vieną dieną išėjo ir negrįžo. Tėvai baiminosi, gal sudraskė žvėrys, gal įpuolė į klampius raistus, o gal prietemoj paklydo? Tik Antis neabejojo, kad Distė pabėgo su kitu. Taip ir buvo.

>> 2 psl.
Puslapis 1 iš 4 >> Kitas

 
Taip pat skaitykite
  Tylus vakaras. Kažkuo kitoks, nei įprastas. Snaigės tyliai leidžiasi į gatvės žibintus, tarsi šokdamos joms vienoms žinomą...

Seniai, labai seniai viename kišlake gyveno jaunuolis. Jis vadinosi Tugrys. Jis nieko daugiau neturėjo, tiktai žirgelį. Kartą jis...

Buvo toks žmogus mažlaukis. Jis su savo pačia sulaukė tik vieną sūnų. Tas sūnus pradėjo augtie ne mėnesiais, ne metais, ale dienoms ir...

Gyveno viens tėvas, turėjo du sūnu. Viens buvo gers muzikantas, o antras – artojas. O kada tėvs numirė, nieko jiems neliko. Aina jiedu...

Rašyti komentarą

 
 
 
 

 
Šiandien gimtadienius švenčia (147)
Renatas