Vaikai > Pasakos > Pasaka apie našlaičius
 

Pasaka apie našlaičius


2010 12 13 | Autorius: Administrator
 

Pasaka apie našlaičius

Seniai, labai seniai gyveno toks žmogus. Jo pati buvo mirusi ir palikusi jam du sūnus. Tasai žmogus statė iš bambuko bučius, gaudė žuvį, pardavinėjo ją turguje ir taip sau pelnėsi duoną.
Kai jis eidavo į girią bambukų kirsti ir bučių pinti, visada vesdavosi vyresnįjį sūnų, o jaunėlį palikdavo namų žiūrėti. Labai knietėjo jaunėliui pamatyti, kaip tėvas bučius pina. Kartą jis pasiprašė irgi paimamas į girią. Tėvas sutiko, ir jie išėjo visi trys.
Atėjo jie į girią, tėvas išsirinko tinkamą bambuką, nukirto jį, paskui suskaldė ir pina bučius. Kiek kartų vyresnysis sūnus su tėvu jau buvo ėjęs, nieko neišmoko, terūpėjo jam, ką pietums gaus užkirsti. O jaunėlis buvo visai kitokio būdo: uoliai mokėsi iš tėvo, akių neatitraukdamas žiūrėjo, ir kokį bambuką jis pasirenka, ir kaip jį kerta, kaip skaldo, ir kaip bučių pina, kaip tą bučių pasta­to ir kaip ištraukia, ir kaip žuvį kepa — viską viską galvon dėjosi.
Užmiršo kartą tėvas namie skiltuvą, o be ugnies žuvų neiškepsi, vaikų nepamaitinsi. Susirado jis sausą bambuką, atskėlė dvi skalas, patrynė jas vieną į kitą — ir žybtelėjo ugnis, užsidegė laužas.
Ejo metai po metų. Tėvas apsirgo ir pasimirė. Liko abu broliai vnašlaičiai. Nebuvo kas juos globoja, ir vis sunkiau jiems da­rėsi galą su galu sudurti. Kartą nebeištvėrė jaunėlis ir sako vyres­niajam:
- Brolau mano, anksčiau mumis tėvas rūpindavosi. Augino mudu, maitino, ir nieko mums netrūko. Bet šit tėvas pasimirė, o mes dar maži, patys sau neužsidirbam. Kaimynams neparsisamdysi, mes jiems tikriausiai nereikalingi esam. Ko tu manai grieb­tis, brolau? Juk ryžių mes vos šiam vakarui beužteksim!  Ryt rytą jau neturėsime ko valgyti. Ar tik nemanai, brolau, eiti išmal­dos per žmones prašinėti? Aš jau verčiau badu mirsiu, bet per žmones neisiu. Gėda man būtų dykai duoną valgyti!
- Kodėl gėda? — nustebo vyresnysis brolis.
- Negi aš koks paliegėlis — rankos kojos sveikos, galvą ant pečių turiu…
- Na žinoma, rankas kojas mes turime, turim ir po galvą. Bet kokia iš jų nauda, kad mes dar maži? Maišus nešioti, medžius pjauti, mišką kirsti — argi pagal mus darbas?
- Baisus mat daiktas! Ir mažas paukštelis nei maišų nešioja, nei miško kerta, o savo mažylius išmaitina. Ir jo vaikai užauga ir gyvena kaip tėvai. O kodėl mums, brolau, nepasekti tėvo pėdom?
- Po teisybei, brolau,— atsakė vyresnysis,— kol tėvas buvo gyvas, nesimokiau aš jo darbo ir nieko galvon nesidėjau. Nežinau, kaip bučių pinti, kaip pastatyti. Va žuvį kepti tai moku, bet juk pir­ma reikia ją sugauti. Ne, verčiau meskim tokias mintis iš galvos. Eikim per žmones išmaldą rinkdami arba parsisamdykime kam nors. Tokiems mažiems kaip stu ir aš ne gėda.
—    Ne, brolau,— atkirto jaunėlis,— aš nenoriu eiti su krepšiais prašinėdamas, ir išdidumas man neleidžia turčiams bernauti. Ar buvo bent vienas elgeta mūsų giminėj? Kas iš mūsų senolių dirbo kaip koks juodas jautis svetimuose laukuose? Ne, aš niekam nesi­leisiu ujamas. Juk žmonės su panieka išmaldą duoda, o turčiui bernas — šunio vietoj. Tik pagalvok, kokie išpuikę tie ponai! Diena dienon jie tyčiojasi iš tarnų, diena dienon krauna jiems nepakeliamus darbus. Vieni juokai jiems tave išplūsti ar prikulti. Įsidėk į galvą: tiek geras, tiek piktas žmogus tave užgauna, iš aukšto numesdamas kokį trupinį, o tu turi prieš jį lenktis išmaldos prašinėdamas. Jo ranka duoda, o tavo ima. Visi žmonės turi ran­kas, visi turi burnas. Kodėl gi vieni daro sau gėdą, tiesdami ranką išmaldai, o kiti išdidžiai sau duoną pelno? Kuo mūsų rankos už kitų blogesnės? Ar aš ne teisybę kalbu, brolau?
—    Kad bent tu tėvo amatą mokėtum…
—    O, dėl to gali būti ramus. Aš viską moku. Nereiks mudviem po kiemus vaikščioti ir piniguočiams lankstytis! Ir žemintis ne­reiks. Niekas nedrįs mus kojomis spardyti kaip kokius šunis. Tėvas mums paliko didelį turtą — peilį bambukams kirsti. Pramisti pramisime, o ko mums daugiau reikia? Nenukabink nosies!
—    Na ką gi, pamėginkim, niekas dėl to per galvą neduos… Jaunėlio rankos lipte lipo prie darbo. Broliai nieko nebestigo.
Jie pynė bučius, gaudė žuvį. Dalį žuvies parduodavo, o pardavę pirkdavosi ryžių ir druskos.
Kartą jaunėlis susimąstė: „Mūsų tėvas tik bučius mokėjo pinti ir gaudė tik žuvis. O kodėl gi nepabandžius gaudyti žvėris? Juk giriose apstu ir šernų, ir elnių, ir stirnų”. Ir tarė vyresniajam:
—    Brolau, o gal mums pasidarius medžiotojais? Sugautume spąstais šerną ar elnią ir turėtume mėsos ligi soties.
Pritarė jam vyresnysis brolis. Matė, kad jaunėlis ne tik tėvo amatą permanęs, bet ir šiaip galvotas. Abu broliai patraukė į girią, kur žvėrių daugiau. Eina jie giria, eina, jau gerą galą nuėjo. Ėmė vyresnįjį brolį troškulys kamuoti, ir jis tarė:
- Brolau, gerti noriu.
- Kai tėvas norėdavo gerti, susirasdavo drėgną vietą, išsikas-davo duobutę, ir laukdavo, kol vandens prisirinks.
- Nebeišsikasiu duobutės, pailsau. >> 2 psl.

Puslapis 1 iš 3 >> Kitas

 
Taip pat skaitykite
  Tylus vakaras. Kažkuo kitoks, nei įprastas. Snaigės tyliai leidžiasi į gatvės žibintus, tarsi šokdamos joms vienoms žinomą...

Seniai, labai seniai viename kišlake gyveno jaunuolis. Jis vadinosi Tugrys. Jis nieko daugiau neturėjo, tiktai žirgelį. Kartą jis...

Buvo toks žmogus mažlaukis. Jis su savo pačia sulaukė tik vieną sūnų. Tas sūnus pradėjo augtie ne mėnesiais, ne metais, ale dienoms ir...

Gyveno viens tėvas, turėjo du sūnu. Viens buvo gers muzikantas, o antras – artojas. O kada tėvs numirė, nieko jiems neliko. Aina jiedu...

Rašyti komentarą

 
 
 
 

 
Šiandien gimtadienius švenčia (170)
Auguste