Vaikai > Pasakos > Pasaka Džekas milžinų...
 

Pasaka Džekas milžinų nugalėtojas


2010 11 20 | Autorius: Administrator
 

Pasaka Džekas milžinų nugalėtojas

Viešpataujant gerajam karaliui Artūrui, Kornvalio grafystė­je, Lends Endo iškyšulyje, gyveno ūkininkas, ir jis turėjo vie­nui vienutėlį sūnų, vardu Džeką. Džekas buvo mitrus vaikinas, tokio guvaus ir buklaus proto, kad niekas negalėjo su juo su­silyginti.
Tais laikais saloje, kuri vadinosi Kornvalio kalnu, gyveno baisus milžinas — Kormoranas. Augumo jis buvo sulig geru namu, per juosmenį — storesnis už storiausią medį, o iš vei­do — tikras baidyklė. Jis buvo toks aršus ir baisus, kad visi miestai ir kaimai aplinkui drebėjo prieš jį. Kormoranas gy­veno urve, pačiame kalno vidury, o kai užsimanydavo pa­ėsti, perbrisdavo per vandenį į didžiąją žemę ir griebdavo viską, kas pakliūdavo po ranka. Jį pamatę, žmonės puldavo iš namų ir išlakstydavo kas kur. Milžinas gaudydavo ir gy­vulius — jam buvo gryni niekai vienu sykiu nusinešti ant pe­čių pustuzinį jaučių, o avis ir kiaules jis tiesiog susikišdavo už diržo lyg ryšulį lajinių žvakių. Daugelį metų jis buvo tik­ra nelaimė visam Kornvaliui.
Vieną dieną miesto rotušėje susirinko taryba pasitarti, kaip su milžinu kovoti. Atėjo ten Džekas ir sako:
Kokį atlyginimą gaus tas, kas užmuš Kormoraną?
Visus milžino turtus, — atsakė tarybos nariai.
Tada paveskite šį darbą man, — tarė Džekas.
Pasiėmė jis ragą, kirtiklį ir kastuvą, sutemus tamsiam žie­mos vakarui, nuėjo prie Kornvalio kalno ir stvėrėsi darbo. Nes­pėjo išaušti rytas, o Džekas jau buvo išsikasęs duobę dvidešimt dviejų pėdų gilumo ir beveik tokio pat platumo. Paskui už­dengė ją ilgomis šakomis ir šiaudais, o iš viršaus dar žemių užbėrė, kad atrodytų lyg plyna vieta. Atsisėdo Džekas ant duobės krašto, tolėliau nuo milžino urvo, o kai stojo diena, prispau­dė prie lūpų ragą ir užgrojo trankią dainą. Triukšmas pabudi­no milžiną, jis išpuolė iš urvo rėkdamas:
— O tu, nedorėli! Kaip išdrįsai drumsti man ramybę? Aš šito nepakęsiu! Tik palauk, pasigausiu ir išsikepsiu tave pusry­čiams!
Bet nebaigęs grūmoti, plumptelėjo milžinas į duobę, net vi­sas Kornvalio kalnas sudrebėjo.
— Ką, milžine, įkliuvai?— sušuko jam Džekas. — Įpuolei į cypę, tai dabar aš iš tavęs pasityčiosiu. Ar tebežadi kepti ma­ne pusryčiams? O gal geriau ko kito pavalgysi? Kam tau varg­šas Džekas?
Paerzino Džekas milžiną, drožė kastuvu iš visos sveikatos per makaulę ir negyvai užmušė. Paskui užkasė duobę žemėmis ir išėjo Kormorano urvo ieškoti. Rado urvą, o ten — lobių kal­nus.
Kai miesto taryba sužinojo apie Džeko žygdarbį, visiems apskelbė, kad nuo šiol Džeką reikia vadinti:
DŽEKU MILŽINŲ NUGALĖTOJU.
Ir padovanojo Džekui kardą ir diržą, ant kurio buvo auksu išsiūti žodžiai:
„Tai vyras Kornvalio narsus, Jis muša milžinus visus”.
Gandas apie Džeko pergalę greitai nuskambėjo po visą va­karų Angliją. Išgirdo jį ir kitas milžinas, vardu Blandeboras, ir prisiekė sutikęs tuoj atkeršyti Džekui. Sis milžinas valdė užkeiktą pilį vidury tankios girios.
Ir štai po keturių mėnesių Džekas išsiruošė į Velsą, o eiti reikėjo girios pakraščiu. Jis labai pavargo ir atsisėdo pailsėti prie smagaus upeliuko, o atsisėdęs kietai įmigo. Jam bemie­gant prie upelio pasisemti vandens atėjo pats Blandeboras. Pamatė Džeką, perskaitė užrašą ant jo diržo ir iškart suprato, kad čia Džekas Milžinų Nugalėtojas. Daug negalvojęs milži­nas užsivertė Džeką ant pečių ir nusinešė į savo pilį. Jam reikė­jo skverbtis pro tankumyną, ir šakų tratėjimas pažadino Dže­ką. Baisiai nustebo Džekas, pamatęs, jog pakliuvo milžinui į nagus. Bet baisiausia dar bus toliau!
Kai jie priėjo pilį, Džekas išvydo žemę, nusėtą žmonių kau­lais, ir milžinas jam pagrasė, kad netrukus ir jo paties kauleliai ten atsidurs. Paskui milžinas nunešė vargšą Džeką į didelį kambarį ir uždarė, o pats nuėjo pakviesti į vaišes kito milžino — savo brolio, kurs gyveno toje pačioje girioje.
Džekas palaukė palaukė, paskui priėjo prie lango ir iš tolo pamatė ateinant du milžinus.
„Na, — pagalvojo Džekas, — dabar arba žūsiu, arba išsigelbėsiu.”
Kambario kampe gulėjo stiprių virvių, tai Džekas pa­ėmė porą, sunėrė ant galų kilpas ir, kai milžinai darė geležinius pilies vartus, užmetė jiems ant kaklų. Tada permetė savo ga­lus per siją ir iš visų jėgų patraukė. Milžinai ir užsismaugė. Pamatęs, jog anie jau pajuodo, Džekas atleido virves, pagriebė kardą ir persmeigė abudu. Paskui paėmė Blandeboro raktus, atrakino visus pilies kambarius ir rado ten tris mergaites, su­rištas jų pačių plaukais ir alpstančias iš bado.
— Gražiosios mergelės! — tarė joms Džekas. — Aš nukoviau tą pabaisą ir jo žiaurų brolį. Dabar jūs laisvos!
Taip taręs, įteikė joms raktus ir nuėjo savo keliu į Velsą.
Džekas skubėjo ir žygiavo labai greitai, bet paklydo. Jį už­klupo naktis, o trobos arti nebuvo. Pagaliau atsidūrė kažkokia­me slėnyje ir pamatė didelį namą. Įsidrąsinęs pabaladojo į var­tus. Ir kaip jis nustebo, kad tuoj iš namo išėjo didelis dideliausias milžinas su dviem galvom. Bet jis atrodė ne toks baisus kaip kiti milžinai. Tai buvo Velso milžinas, jis skriaudė žmones paslapčia ir dėjosi jų draugu. Džekas pasipasakojo milžinui, kokia jį ištiko bėda, ir tas nuvedė jį gulti. O vidur nakties Džekas išgirdo, kaip jo šeimininkas murma kitame kambaryje:
Nors ir atsigulei čia tu, Bet atsikeli jau bus sunku, Kai vėzdas šokt pradės ratu!
— Šit ką tu sumanei! — sušnibždėjo Džekas. — žinau aš tavo velsietiškus pokštus! Bet aš tave patį apgausiu.
Džekas tuoj iššoko iš lovos, paguldė vietoj savęs rąstą, o pats pasislėpė kampe. Nakties gūdumoj atėjo Velso milžinas ir ėmė tvatinti sunkiu vėzdu per lovą. Jis buvo tikras, kad Džekui sumalė visus kaulus, bet Džekas rytą patyliukais juok­damasis širdingai padėkojo šeimininkui už nakvynę.
— Ar gerai pailsėjai? — paklausė jį milžinas. — Ar niekas naktį netrukdė?
— Ne, niekas, — atsakė Džekas, — tiktai kažkokia žiurkė vieną kitą sykį su uodega brūkštelėjo.
Didžiai nusistebėjo milžinas ir, pakvietęs Džeką pusryčių, padėjo prieš jį pūdo dydžio dubenį, pilną avižinės košės. Dže­kas nenorėjo sakyti tiek nesuvalgysiąs, tai pasikišo po švarku didelį odinį maišą ir valgydamas nemačiomis krovė į jį košę. Paskui pasakė milžinui, kad parodys jam stebuklą. Paėmė pei­lį ir prapjovė maišą — visa košė dribte išdribo.
— Nagi palauk! — sušuko milžinas. — Tokį stebuklą ir aš pats galiu parodyti.
Stvėrė peilį, persirėžė pilvą ir išvirto žemėn negyvas.
O tai atsitiko kaip tik tuo laiku, kai vienturtis karaliaus Artūro sūnus paprašė iš tėvo begalės pinigų, mat jis norėjo pamėginti laimę Velso kunigaikštystėje, kur gyveno gražuolė, septynių piktų dvasių apsėsta. Karalius visaip atkalbinėjo sūnų, bet veltui. Pagaliau turėjo jam nusileisti, ir princas iškeliavo su dviem arkliais — ant vieno pats jojo, o kitas nešė maišą su pinigais.
Po kelių dienų princas prijojo vieną Velso miestą ir pamatė turgavietėje didelį žmonių susigrūdimą. Jis paklausė juos, ko jie susirinko, o tie atsakė, kad sergsti numirėlį, neleidžia jo laidoti, nes gyvas būdamas jiems labai daug prasiskolino. Nu­stebo princas dėl tokio žmonių žiaurumo ir pasakė:
— Eikite ir užkaskite jį, o paskui ateikite pas mane — aš išmokėsiu visas jo skolas.
Tada princą apipuolė tiek žmonių, kad vakarop jam beliko tik du pensai.
į tą laiką miestan atėjo Džekas Milžinų Nugalėtojas, ir taip jam patiko princo dosnumas, kad pasiprašė pas jį tarnauti.
Princas sutiko paimti Džeką, ir kitą rytą abudu iškeliavo. Kai jojo iš miesto, princą pašaukė kažkokia senė. Ji tarė:
— Štai jau septyneri metai, kaip velionis pasiskolino iš ma­nęs du pensus. Prašom užmokėti ir man, jei mokėjot kitiems.
Princas įkišo ranką į kišenę, ištraukė paskutinius savo pini­gus ir atidavė moteriškei. Džekas dar turėjo kiek pinigų, bet keliauninkai tą pačią dieną juos išleido pietums ir abu liko be skatiko.
Saulei leidžiantis karaliaus sūnus ir sako:
— Kurgi mudu nakvosim, Džekai? Juk pinigų nebeturim.
O Džekas taip atsakė:
Nakvynę rasim, mano pone! Per dvi mylias nuo čia gyve­na mano dėdė, didelis baisus milžinas su trim galvom. Jam vieni niekai pasigalynėti su penkiais šimtais karių iš karto ir išvaikyti juos lyg muses.
E, — sako princas, — tada mums nėr ko pas jį veikt. Jis praris mus vienu maktelėjimu. Ką čia ir kalbėti, juk mudutilpsime jo danties kiaurymėj!
Šito tai jau nebus, — atsakė Džekas, — aš nueisiu ten ir viską parengsiu. Pasilikit čia ir palaukit, kol sugrįšiu.
Ir Džekas kiek įkerta nujojo tolyn. Prijojo prie pilies vartų ir pasibeldė taip smarkiai, kad smūgiai nuaidėjo visais kalnais aplinkui. O milžinas ne atsakė, bet baubte subaubė, lyg griau­stinis sugriaudėjo:
—Kas ten?
Džekas atsakė:
Tai aš, tavo vargšas sūnėnas, argi nepažįsti? Milžinas paklausė:
Kokių naujienų atnešei, vargše sūnėne?
Blogų, mielas dėde, dievaž blogų! — atsakė Džekas. >> 2 psl.

Puslapis 1 iš 5 >> Kitas

Gairės:  Džekas,  Pasakos,  pasakos vaikams
 
Taip pat skaitykite
  Tylus vakaras. Kažkuo kitoks, nei įprastas. Snaigės tyliai leidžiasi į gatvės žibintus, tarsi šokdamos joms vienoms žinomą...

Seniai, labai seniai viename kišlake gyveno jaunuolis. Jis vadinosi Tugrys. Jis nieko daugiau neturėjo, tiktai žirgelį. Kartą jis...

Buvo toks žmogus mažlaukis. Jis su savo pačia sulaukė tik vieną sūnų. Tas sūnus pradėjo augtie ne mėnesiais, ne metais, ale dienoms ir...

Gyveno viens tėvas, turėjo du sūnu. Viens buvo gers muzikantas, o antras – artojas. O kada tėvs numirė, nieko jiems neliko. Aina jiedu...

Rašyti komentarą

 
 
 
 

 
Šiandien gimtadienius švenčia (164)
Urtytė