Vaikai > Pasakos > Tulpių lysvė
 

Tulpių lysvė


2010 11 26 | Autorius: Administrator
 

Buvo kartą sena moterėlė, ji gyveno viena mažoj trobelėj vakarų Anglijoj. Prieš tą trobelę buvo darželis, kur augo ro­žės ir gvazdikai, ir dar visokios daržovės ir žolelės jos stalui. Bet pati gražiausia darželyje buvo tulpių lysvė, ją senelė pu­reno ir ravėjo kuo rūpestingiausiai, nes labai didžiavosi savo tulpėm. Jos išties atrodė nuostabiai, ir pakeleiviai dažnai sus­toję gėrėdavosi trapiu jų grožiu. Vienų žiedai buvo rausvi, kitų — raudoni, trečių — geltoni, balti, purpuriniai. Aukšti ir tiesūs stiebai, kyšantys iš susiraičiusių smailių lapų, švelniai supo dideles taureles pavasario vėjyje.
Anais laikais tuose kraštuose gyveno mažytės būtybės — fė­jos, kaip jas žmonės vadino, ir mėgstamiausia jų vieta buvo laukas už senelės darželio. Joms tiko tas laukas, nes čia nieka­dos neužklysdavo jokie prašalaičiai. Čia jos galėjo žaisti nie­kieno netrukdomos, šokti ir dainuoti mėnesienoje. Tik vieną rūpestį turėjo fėjos. Šiltais vakarais, skaisčiai šviečiant mėnu­liui, jos niekaip negalėdavo užmigdyti savo vaikučių. Mažuliai tol vartydavosi ir verkdavo savo lovytėse, kol motinas visai iš kantrybės išvesdavo. Mat jos baimindavosi, kad jau nebeteks joms pasišokti, o turės sėdėti prie vaikų visą naktį ir dainuo­ti, kol tie užmigs.
Tada viena fėja motina sugalvojo naują ir gudrų dalyką. Vieną vakarą pasiėmė ji savo kūdikėlį ir nunešė per lauką į senutės darželį. Nors toji kaip tik daržely ėmė paskutinius skal­binius nuo virvės, bet, aišku, nepastebėjo nei fėjos, nei jos vai­ko, mat žmogaus akiai jie nematomi. Fėja nuskrido su vaiku­čiu prie tulpių lysvės ir švelniai paguldė jį į geltoną žiedą. Papleveno viršum jo, padainavo trumputę lopšinę, o tulpė lin­gavo vakaro vėjely, ir vaikutis beregint užmigo. Motina parlė­kė namo, greitai persivilko šventadieniais drabužiais iš pūkų ir voratinklio gijų lr pirmoji pasirodė pokyly. O kitos vargšės fėjos atėjo tik į pabaigą, nes naktis buvo labai šilta ir jų vai­kučiai privargino jas kaip niekad.
Kitą vakarą visos motinos nunešė savo vaikučius į tulpių lysvę ir padarė kaip pirmoji fėja. Jos išsirinko mėgstamų spal­vų tulpes ir suguldė į jas vaikus. Netrukus viršum visos lysvės tyliai suskambėjo lopšinės, o dar po kiek laiko pasidarė tylu ty­lu — visi fėjų vaikučiai miegojo siūruojančiose gėlėse.
Nuo tada tulpės ėmė augti dar didesnės ir dar tiesesnės; jų spalvos darėsi vis sodresnės, vis įmantresnės; negana to, fėjos netgi davė joms malonų kvapą, kokio neturi nė viena papras­ta tulpė. Sodžiaus žmonės tai pastebėjo, o patys ausyliausi, ei­dami vakarais pro šalį, sakydavo girdį fėjų dainavimą.
Senelė negalėjo atsigėrėti ir atsidžiaugti gėlių gražumu ir neraškė nė vieno žiedelio. Leido joms augti, vysti ir gyventi savo gyvenimą iki pat galo — kol nukrisdavo paskutinis žied­lapis. Ji manė savo tulpes dėl to taip puikiai augant, kad tais metais buvo graži vasara. Bet tas pats pasikartojo ir kitais me­tais, ir trečiais; galop senelė patikėjo, kad tulpių lysvę globo­ja fėjos, o juk taip ir buvo. Fėjos vis tebeguldė savo vaikučius į gėles tarsi į lopšius, vis tebešoko ir tebedainavo savo karalie­nės garbei gretimoje pievoje.
Pagaliau vieną šaltą žiemą senelė mirė. Jos skurdžią mantą žmonės pardavė, o į trobelę atsikėlė toks storžievis, jis nemė­go gėlių ir manė, kad jos tik užima vietą, kurią derėtų geriau panaudoti. Taigi galite įsivaizduoti, kaip įtūžo fėjos pavasarį, pamačiusios, jog jis išrovė ir išmetė visus tulpių svogūnėlius ir jų vieton pasėjo petražoles! Dabar fėjos nebeturėjo kur dė­ti vaikų šviesiomis mėnesėtomis naktimis, ir tie vėl verkšlen­davo ir neužmigdavo. Jos šventai tikėjo, kad tulpių lysvė pri­klauso joms. O fėjos esti labai piktos ir kerštingos, jeigu žmo­nės kėsinasi į jų turtą. Jos susirinkusios pasitarė ir prisiekė nubausti tą storžievį. Vos tik saulutė sušildė petražolių sėklas ir iš žemės išlindo žalios viršūnėlės, tuoj nuo fėjų kerų ėmė vysti ir džiūti. Greitai nebeliko nė vieno petražolės daigelio. Tada ūkininkas užsodino lysvę svogūnais, bet ir vėl jam nepa­sisekė. Neišaugo nė vienas svogūnas. Ką jis tik mėgino sė­ti — morkas, kopūstus, salotas, špinatus — niekas neaugo. Galiausiai netekęs kantrybės, storžievis paliko lysvę likimo valiai, ir neilgai trukus čia tankiai sužėlė žolė ir išsikerojo var­nalėšos. Fėjos neteko tulpių lysvės visiem laikam ir gavo ieš­kotis kitokių gudrybių vaikučiams užmigdyti.
Tačiau fėjos niekados neužmiršta tų, kur buvo joms geri. Kai senelė mirė, nedaug žmonių gedėjo jos, ir nebuvo kas so­dina gėles ant jos kapo, nebuvo kas ravi nuo jo dilgėles ir pie­nes. Ji buvo tokia sena, kad greitai mirė ir visi jos seni drau­gai. Todėl fėjos apsiėmė per kiekvieną mėnesio pilnatį giedo­ti jai kapinėse laidotuvių giesmę ir prižiūrėjo jos kapą. Gulėjo ji tykiai ir ramiai kapinių kamputyje, ir visais metų laikais ant jos kapo augo skaisčios ir kvapios gėlės, o piktžolių nebuvo nė žymės. Taip fėjos darė daugelį metų, ir žmonės stebėjosi, kad tas vienas kapas visados švarus ir gerai prižiūrėtas, nors nie­kas nebuvo matęs, kad kas sodintų gėles ar ravėtų piktžoles. O visų gražiausiai pilnaties šviesoje prie senelės kapo giedo­davo ta fėja, kurią vaikystėje pačią pirmąją mama užliūliavo geltonoje tulpėje.


Gairės:  Pasakos,  tulpių lysvė
 
Taip pat skaitykite
  Tylus vakaras. Kažkuo kitoks, nei įprastas. Snaigės tyliai leidžiasi į gatvės žibintus, tarsi šokdamos joms vienoms žinomą...

Seniai, labai seniai viename kišlake gyveno jaunuolis. Jis vadinosi Tugrys. Jis nieko daugiau neturėjo, tiktai žirgelį. Kartą jis...

Buvo toks žmogus mažlaukis. Jis su savo pačia sulaukė tik vieną sūnų. Tas sūnus pradėjo augtie ne mėnesiais, ne metais, ale dienoms ir...

Gyveno viens tėvas, turėjo du sūnu. Viens buvo gers muzikantas, o antras – artojas. O kada tėvs numirė, nieko jiems neliko. Aina jiedu...

Rašyti komentarą

 
 
 
 

 
Šiandien gimtadienius švenčia (163)
Viltautas