Vaikai > Pasakos > Pasaka apie Abu Kirą ir...
 

Pasaka apie Abu Kirą ir Abu Sirą


2010 11 26 | Autorius: Administrator
 

Pasaka apie Abu Kirą ir Abu Sirą

Girdėjau, o laimingasis karaliau, jog Aleksandrijos mieste gyveno kitados du žmonės, ir vienas buvo dažytojas, vardu Abu Kiras, o ki­tas — barzdaskutys, vardu Abu Siras. Prekyvietėje juodu buvo kaimy­nai: dažykla stovėjo kaip tik priešais kirpyklą. O dažytojas buvo baisus melagis, sukčius ir nenaudėlis, ir veidas jo atrodė lyg iš akmens iškirs­tas — neraudo iš gėdos dažytojas, niekšiškai apgaudinėdamas žmones. Paprastai, būdavo, kai atneša kas nors dažyti audimo, užsiprašo jis iš anksto pinigų — girdi, reikią nusipirkti dažų. O kai žmogus užsimoka, dažytojas pasiima pinigus ir išleidžia sau valgymams ir gėrimams. Negana to, vos tik audimo savininkas nueina, dažytojas parduoda jo audeklą, o už gautus pinigus prisiperka valgių, gėralų ir kitokių gėrybių. O mėgo jis gardžiai pavalgyti ir nesitenkino kuo pakliūva, meilijo tik didžiausius skanskonius ir tauriausius gėrimus, kurie atima protą. O kai, būdavo, ateina audimo savininkas, dažytojas jam ir sako: „Pasi­rodyk rytoj prieš saulei leidžiantis, tada ir atsiimsi savo audimą nudažy­tą”. Ir žmogus nueina tardamas: „Nuo šiandien iki rytojaus ne taip jau toli”. Sugrįžta jis kitą dieną sutartu laiku, o dažytojas jam ir sako: „Pasirodyk rytoj, nes iš tiesų vakar nespėjau, turėjau svečių ir negalė­jau jų palikti vienų, kol išėjo. Bet užtat rytoj, kai pasirodysi, saulei lei­džiantis, tikrai gausi savo audimą nudažytą”. Ir vėl eina sau tasai žmogus, o kai pasirodo kitą dieną, dažytojas jam ir sako: „Iš tiesų vakar nieko nespėjau padaryti, o šiąnakt žmona kaip tyčia gimdė, nė atsipūsti neturėjau laiko. Tačiau rytoj būtinai pasirodyk, kaip kažin ką atsiimsi savo audimą nudažytą”. Ir vėl eina sau tasai žmogus, nieku nešinas, o kai pasirodo sutartu laiku, dažytojas nusikrato jo, iš naujo prasimetęs kokia dingstimi, ir prisiekia, ir prižada rytojaus dieną galutinai atsiskai­tyti, bet niekada netesi žodžio. O kai mulkinamas kvailys pagaliau nesi­tverdamas pykčiu sušunka: „Kiek sykių esi jau taip sakęs! Atiduoki mano labą, nes nebenoriu jo dažyti!”, atlenkia jam dažytojas: „Dėl Ala­cho, o brolau, baisiai man gėda, bet pasakysiu tau gryną teisybę. Tenubaudžia Alachas tą, kas žmonėms bloga daro, grobdamas jų gerą!” Klausia tuomet nelaimingasis: „Sakyk man, kas atsitiko?”, o dažytojas jam atitaria: „Nudažiau tavo audimą neregėta spalva ir pa­džioviau ant virvės, o iš ten jį kažin kas pavogė. Protas neneša, kas jį būtų galėjęs nuglemžti”. Jei audimo savininkas būna geras žmogus, tai sako: „Alachas man atlygins skriaudą”, o jeigu piktas, įninka plūsti dažytoją ir rietis, bet nieko nelaimi, netgi panūdęs skųstis teisėjui.
Ilgai šitaip manėsi dažytojas, kol pagaliau žinia apie jo suktybes plačiai pasklido tarp žmonių ir visi ėmė vienas per kitą jo saugotis. Tas gandas ėjo iš lūpų į lūpas, žmonės iš tolo šalinosi Abu Kiro, ir tik retkarčiais vienas kitas, nieko apie jį negirdėjęs, įkliūdavo į spąstus. Ir vis dėlto dažytojas kasdien kirsdavosi ir ginčydavosi su žmonėmis, ir ilgainiui jo reikalai suvis nusmuko. Ir pradėjo tuomet jis lankytis pas savo kaimyną barzdaskutį Abu Sirą: užeina vidun, atsisėda ir žvilgčioja slapčia į savo dirbtuvės duris kitapus gatvės, o kai tik pastebi kokį žmogų, dar negirdėjusį apie jo vylius, su audimu rankose stovint prie dažyklos slenksčio, išeina iš barzdaskučio ir klausia: „Ko pageidauji, o gerasis žmogau?” Ir šis atsako: „Nudažyk man šią atraižą”. O dažy­tojas toliau kamantinėja: „Kokios spalvos norėtum?” Nors buvo jis niekšas kokių reta, mokėjo dažyti visokiausiomis spalvomis, o vargan įbrido tik todėl, kad nedorai su visais elgėsi. Ima tada iš to žmogaus audimą ir prašo: „Užsimokėk iš anksto ir ateik rytoj, gausi savo gerą”. O kai tik žmogus atskaičiuoja pinigus ir nueina sau, dažytojas susiglemžia audimą, nuneša prekyvietėn ir ten parduoda. Už laimėtus pinigus vėl prisiperka mėsos, daržovių, tabako, vaisių ir visko, ko tik širdis geidžia. O kai vėliau pastebi tą patį žmogų stovint prie savo dirbtu­vės, suvis neišeina iš barzdaskučio ir nė akių  neparodo.
Taip manėsi jis metų metus, kol vieną gražią dieną paėmė dažyti audimą iš tokio kietaširdžio žmogaus, o paskui kaip paprastai pardavė jį ir pelnytus pinigus išleido. Tas žmogus pradėjo kasdien vaikščioti į dirbtuvę, bet niekada jo neužtikdavo, nes tasai, tik išvydęs užsakovą, beregint slėpdavosi pas barzdaskutį Abu Sirą. Galų gale tas kietaširdis, nė karto neužklupęs Abu Kiro dirbtuvėje, neteko kantrybės ir nubėgo pas teisėją, o šis nusiuntė drauge su juo savo parankinį, kuris, miniai musulmonų matant, užkalė vinimis dirbtuvės duris ir užantspaudavo, nes viduje nerado jokio turto nukentėjusiojo nuostoliams atlyginti, tik­tai keletą molinių šukių. Teisėjo parankinis pasiėmė raktą ir tarė kaimy­nams: „Pasakykit dažytojui, kad grąžintų šiam žmogui jo labą, o paskui ateitų pas mane atgauti dirbtuvės rakto”. Sulig tais žodžiais paran­kinis nuėjo savo keliu, o nukentėjęs žmogus — savo.
Ir Abu Siras paklausė tuomet Abu Kirą:
-     Kokia nedalia tave lydi? Kiekvieną sykį, kai atneša kas savo gerą ir tau patiki, tu jį prarandi. Kurgi dėjosi to kietaširdžio žmogaus audimas?
-     O kaimyne, – atsakė jam Abu Kiras, -  kažin kas jį pavogė.
-      Stebuklai, ir gana! – sušuko Abu Siras. – Kiek audimų įduoda tau dažyti žmonės, tiek jų tau nuglemžia vagys! Tai gal tavo dirbtuvėj visų vagių sueiga? Man regis, tu meluoji. Papasakok man, kaip iš tik­rųjų yra.
-     O kaimyne,— atsakė jam Abu Kiras,— niekas iš manęs nieko nevogė.
-     Tai kurgi dėjai visų tų žmonių audimus? — paklausė Abu Siras, ir Abu Kiras jam atsakė:
-      Visus tuos audimus, kuriuos gaunu, aš parduodu, o pinigus išlei­džiu.
-      Argi Alachas nedraudžia to daryti? — sušuko Abu Siras, o Abu Kiras atsakė:
-      Vargas verčia to griebtis. Ne kažin ką prasimanau savo amatu, vos suduriu galą su galu ir neturiu jokio labo.
Ir pradėjo jis bėdoti, kad prispyrė jį striukė, ir skųstis nepritekliais, o Abu Siras taipjau ėmė dejuoti, jog ir jam sekasi ne ką geriau, ir galiausiai tarė:
-      Visame mieste nerasi meistro, geresnio už mane, bet niekas neina pas mane skustis, ir aš visai usigyvenau. Iš tiesų įsipyko man tas ama­tas, brolau!
Ir atsakė jam dažytojas Abu Kiras:
-     Ir man įsipyko mano amatas, nes jokio pelno iš jo negaunu. O kas gi mus čia laiko, brolau, šiame mieste? Keliaukim abu, pasižvalgykim po svečius kraštus, juk kiekvienas išmanom po amatą, pravartu visame pasaulyje. Keliaukim, paalsuosim kitu oru, ir pagaliau ramiai atsikvėpsim po visų negandų.
Ir Abu Kiras įniko liaupsinti keliones, ir taip ilgai kalbėjo, kad Abu Sirui pašoko noras keliauti, ir pagaliau juodu sutarė traukti tolyn iš Aleksandrijos. Ir Abu Kiras, apsidžiaugęs, jog Abu Siras pakėlė spar­nus, padeklamavo jam štai šiuos poeto žodžius: >> 2 psl.

Puslapis 1 iš 4 >> Kitas

 
Taip pat skaitykite
  Tylus vakaras. Kažkuo kitoks, nei įprastas. Snaigės tyliai leidžiasi į gatvės žibintus, tarsi šokdamos joms vienoms žinomą...

Seniai, labai seniai viename kišlake gyveno jaunuolis. Jis vadinosi Tugrys. Jis nieko daugiau neturėjo, tiktai žirgelį. Kartą jis...

Buvo toks žmogus mažlaukis. Jis su savo pačia sulaukė tik vieną sūnų. Tas sūnus pradėjo augtie ne mėnesiais, ne metais, ale dienoms ir...

Gyveno viens tėvas, turėjo du sūnu. Viens buvo gers muzikantas, o antras – artojas. O kada tėvs numirė, nieko jiems neliko. Aina jiedu...

Rašyti komentarą

 
 
 
 

 
Šiandien gimtadienius švenčia (258)
Julius