Vaikai > Pasakos > Pasaka apie kurpių Marufą
 

Pasaka apie kurpių Marufą


2010 11 26 | Autorius: Administrator
 

Pasaka apie kurpių Marufą

Gyveno kartą Kaire, Alacho globojamame mieste, toksai kurpius, lo­pantis senas kurpes. Vardu jis buvo Marufas ir turėjo pačią, vardu Fatima, visų šaukiamą Ragana, nes ji garsėjo bjauriu būdu, irzlumu, amži­nai kėlė vaidus ir niekada nesutarė su gėda ir sąžine. Vyrą ji laikė po padu, kas dieną koneveikė ir plūdo tūkstantį kartų, o jis bijojo pačios niekšybės ir pykčio, nes buvo protingas žmogus ir užvis labiausiai saugo­jo gerą vardą. Manėsi jis labai sunkiai, kai, būdavo, uždirba truputį dau­giau, visus pinigus jai išleidžia, o kai uždirba mažai, pati tą naktį išgiežia apmaudą ant jo kūno ir sugadina jam sveikatą, ir naktį paverčia juodes­ne už savo sąžinę. Buvo ji kaip toji, apie kurią poetas yra pasakęs:
Praleidau tiek naktų su žmonele Be miego, bluosto nesudėjęs! Kodėl neuždaviau nuodų slapčia? Vargų nebūčiau tiek turėjęs!
Daug vargo patyrė Marufas per savo pačios užgaidas, o kartą štai kas nutiko.
Marufai,— pareiškė ji,— norėčiau, kad šį vakarą parneštum man paplotį su medum!
Jei bus tokia aukštybių Alacho valia, užsidirbsiu pinigų ir parne­šiu, nes dabar, prisiekiu Alachu, neturiu nė dirhemo, bet viliuosi, jog praamžis man pagelbės,— atsiliepė Marufas.
Nenoriu girdėti tokių žodžių!— suriko Fatima.— Man nerūpi, ar jis tau pagelbės, ar ne, bet be papločio su medum gali akyse man nesi­rodyti, o jei pasirodysi be papločio, ši naktis prilygs tau laimei, kurios silaukei, kai mane vedei ir pakliuvai man į nagus!
Alachas maloningas,— atsakė Marufas, o paskui išėjo vargšelis pėsčių apniauktu veidu. Ir sukalbėjo jis rytmetinius poterius, ir atidarė dirbtuvėlę, ir kreipėsi į Alachą šiais žodžiais:
Meldžiu tave malonėti pinigų papločiui ir apsaugoti šiąnakt nuo nedorėlės pykčio!
Ir prasėdėjo jis dirbtuvėje iki pat pusiaudienio, bet nesulaukė geidžiamo darbo, tik dar didesnė baimė apniko, ir jis pasikėlė iš vietos ir užrakino dirbtuvę neišmanydamas, kaip nusipirkti paplotį su medum, nes duonai, ir tai neturėjo nė skatiko.
Eidamas pro papločių prekijo krautuvėlę, jis stabtelėjo baimės gildoma širdimi, ir jo akys pritvinko ašarų. Prekijas tai pastebėjo ir paklausė:
-    Ei meistre Marufai, kas tau nutiko, kad verki? Papasakok man savo bėdą.
Ir papasakojo Marufas savo istoriją, o baigdamas tarė:
-    Kietaširdė pati įsigeidė, kad parneščiau jai paplotį su medum, o prasėdėjau dirbtuvėje iki pat pusiaudienio ir netgi duonai neužsidirbau, tad bijau ir namo grįžti pas pačią.
nusijuokė prekijas ir tarė:
Anokia čia bėda ir būta ko bijoti! Kiek svarų papločių tau reikia?
Penkių svarų,— atsakė Marufas.
Ir atsvėrė jam prekijas penkis svarus, bet pridūrė:
-    Aliejaus turiu, bet pristigau medaus. Galiu pasiūlyti nebent cukranendrių melasos, o ji, tiesą pasakius, gardesnė ir už medų. Ar nebus bėdos, jei vietoj medaus įkrėsiu melasos?
Gėda buvo Marufui rodytis per daug išrankiam, juo labiau kad prekeivis nereikalavo pinigų iš karto, ir jis tarė:
-    Didelio čia daikto, įkrėski melasos.
Ir prekijas pakepė jam papločius aliejuje, ir išvoliojo melasoje, ir taip gardžiai sutaisė, jog karalius, ir tas būtų liežuvį nurijęs. O prekijas dar paklausė:
Gal tau reikia duonos ir sūrio?
Taip,— atsakė Marufas. Ir prekijas davė jam duonos už keturis pusdirhemius ir sūrio už pus dirhemį, o papločių prikepė už dešimt pusdirhemių, ir tarė:
-    Žinoki, Marufai, kad būsi man kaltas penkiolika pusdirhemių. O ir eik pas savo pačią ir būk laimingas, o šį pusdirhemį pasiimk pirčiai. Grąžinsi skolą po dienos, dviejų ar trijų, bet ne anksčiau, kol Alacho valia užsidirbsi pragyvenimui ir turėsi pinigų daugiau, nei galėsi išleisti. O pačios irgi šiukštu neskriausk.
Pasiėmė Marufas papločius, duoną ir sūrį ir nuėjo namo, laiminda­mas prekiją ir nurimusios širdies gilumoje sakydamas: „Šlovė tau, Ala­che dosnusis ir maloningasis!” O kai grįžo namo, pati paklausė:
—    Ar parnešei paplotį?
—    Aišku,— atsakė Marufas ir padėjo papločius prieš pačią. Fatima žvilgtelėjo į papločius, pamatė, kad jie sutaisyti su cukranen­drių melasa, ir sušuko:
—    Argi aš tau nesakiau, kad atneštum paplotį su medum? O tu tyčia pasielgei priešingai, parnešei papločių su cukranendrių melasa!
Atsiprašė kurpius Marufas ir bandė teisintis:
- Aš parnešiau tokių, nes prekijas pažadėjo palaukti pinigų.
- Ką čia man paistai! — suriko pati.— Nevalgysiu aš papločių, kol neparneši su medum!
Ir įtūžusi griebė papločius ir tėškė juos vyrui veidan, ir dar pikčiau suriko:
—    Nešdinkis iš namų, sąvadautojau, ir parnešk man gerų papločių! Ir taip smogė jam kumščiu per veidą, kad išmušė dantį, ir kraujas pliūptelėjo Marufui ant krūtinės. Tuomet įniršęs kurpius nesmarkiai sudavė jai per galvą, o Fatima griebė jam už barzdos ir įniko ją draskyti. Sušuko Marufas: „O musulmonai!” — ir įpuolė vidun kaimynai, ištrau­kė vyro barzdą iš pačios nagų, ir ėmė graudenti moteriškę ir gėdinti sa­kydami:
—    Visi mes mielai suvalgytume papločius su cukranendrių melasa! Ko taip engi tą vargšą žmogų? Ar tau ne sarmata?
Ir taip ją ramino ir tramdė, kol pagaliau juodu sutaikė, bet, kai žmo­nės išėjo, Fatima prisiekė nevalgysianti tų papločių nė kąsnelio. Tuomet Marufas, kuriam jau grobas grobą rijo, tarė sau: „Jeigu ji prisiekia nevalgysianti papločių, aš pats juos suvalgysiu”. Ir sėdęs ėmė kirsti per abu žandus, o Fatima, vos pamačiusi, kad jis valgo, vėl pratrūko šaukti:
- Te Alacho valia tai, ką tu valgai, nuodais pavirsta ir tau kūną su­pūdo!
- Ką čia šneki? — atsiliepė Marufas, nenustodamas valgyti, ir susi­juokė: — Juk prisiekei, kad neimsi į burną papločių, tad ir neimk, o Alachas dosnus ir maloningas, ir jeigu tokia bus jo valia, rytoj vakare parnešiu tau paplotį su medum, ir galėsi pati viena jį suvalgyti.
Ir Marufas pradėjo ją raminti ir maldyti, bet Fatima plūdo jį, keikė ir užgauliojo ligi pat ryto, o išaušus pasiraitojo rankoves, ketindama jį pri­mušti, ir Marufas jai tarė:
—    Duok man laiko, ir aš tau parnešiu kitą paplotį.
Ir nuėjo jis mečetėn, pasimeldė ir nužingsniavo į dirbtuvę, bet vos tik  ją atidarė ir atsisėdo savo vieton, pasirodė du teisėjo parankiniai ir tarė:
—    Kelkis ir eik pas teisėją, nes tavo pati tavimi skundžiasi ir atrodo ji taip ir taip.
Ir suprato iš jų žodžių Marufas, jog tai Fatima, ir tarė: „Tenubaudžia ją aukščiausiasis Alachas!” — ir pasikėlęs nuėjo kartu su parankiniais. O kai įžengė į teisėjo būstą, pamatė, jog pati sėdi aprišta ranka ir krauju ištepta čadra, gailiai verkia ir šluostosi ašaras.
- O žmogau,— kreipėsi į jį teisėjas,— ar tu nebijai aukščiausiojo Alacho? Kaip tu išdrįsai taip primušti pačią, sulaužyti jai ranką ir iš­daužti dantį? Kaip tu gali šitaip ją skriausti?
Jeigu iš tikrųjų ją primušiau,— atsakė Marufas,— ir dantį iš­daužiau, nuteisk mane sulig savo valia, bet viskas buvo taip ir taip, ir mudu sutaikino kaimynai.
Ir jis papasakojo teisėjui visą istoriją nuo pradžios ligi galo, o teisėjas, būdamas geros širdies žmogus, išsitraukė ketvirtį dinaro ir davė jam tar­damas:
—    Imki, žmogau, šį pinigą ir nupirki jai paplotį su medum, ir paga­liau susitaikykit abudu.
—    Jai atiduok pinigus,— paprašė Marufas.
Ir Fatima pasiėmė pinigus, o teisėjas juodu sutaikė ir kreipėsi į juos tokiais žodžiais:
—    Moterie, klausyk savo vyro, o tu, žmogau, gražiai su ja elkis ir būk atlaidesnis.
Ir, teisėjo sutaikinti, juodu paliko jo būstą, ir Fatima nuėjo savo keliu, o Marufas grįžo atgal į dirbtuvę ir atsisėdo į savo vietą. Staiga priešais pasirodė abu teisėjo parankiniai ir pareikalavo:
—    Atiduoki tai, kas mudviem priklauso.
Betgi teisėjas nieko iš manęs nepaėmė! — sušuko jiems Maru­fas. — Net priešingai — pats davė man ketvirtį dinaro.
Mums nerūpi, ar teisėjas paėmė iš tavęs pinigų, ar pats davė, bet jeigu neatsiteisi su mumis, jėga atsiimsime, kas priklauso.
Sulig tais žodžiais nuvilko kurpių prekyvietėn, ir ten jis pardavė savo įnagius, ir tik tada, kai davė jiems pusę dinaro, juodu atstojo. Ir Maru­fas parėmė galvą ranka ir taip sėdėjo nieko neveikdamas, nes neturėjo įnagių. Ir taip jam berymant, staiga pasirodė du bjaurūs pažiūrėti žmogėnai ir kreipėsi į jį šiais žodžiais:
—    Kelk, žmogau, ir skubėk pas teisėją, nes tavo pati skundžiasi tavi­mi!
Didžiai nustebo Marufas ir sušuko:
—    Juk teisėjas ką tik mudu sutaikė!
—    Mudu siųsti kito teisėjo: dabar tavo pati apskundė tave mūsiškiam. Ir Marufas nuėjo su jais, melsdamas Alachą gelbėti nuo pačios ir ją nubausti, o ją išvydęs, paklausė:
- Bene mudu nesusitaikėme, o geroji moterie?
- Niekados nebus santaikos tarp mūsų! — atkirto Fatima.
Ir tuomet Marufas žengė prieš teisėją, ir papasakojo jam, kas iš tikrų­jų nutiko, ir pridūrė:
—    Toks ir toks teisėjas ne per seniausiai mudu sutaikė. Ir teisėjas suriko ant Fatimos.
—    Ak tu, paleistuve! Ko ateini pas mane skųstis, jeigu jau susitaikei su vyru?
- O jis mane ir vėl mušė! — atrėmė Fatima. Ir teisėjas juodviem įsakė:
Tuoj pat susitaikykit: tu jos nebemušk, ir ji nesišiauš prieš tave! Juodu susitaikė, ir teisėjas tarė Marufui:
- O dabar susimokėk mano parankiniams!
Ir Marufas davė parankiniams, kas priklauso, ir grįžo atgal į dirbtu­vę, atidarė ją ir atsisėdo lyg apkvaitęs nuo užgriuvusių bėdų. Ir taip jam besėdint, staiga įbėgo vienas žmogus ir sušuko:
—    O Marufai, kelk ir greičiau slėpkis: žmona apskundė tave aukš­čiausiajam teisėjui, ir tavęs ateina Abu Tabakas, didysis rykštininkas.
Pašoko Marufas ir, užrakinęs dirbtuvę, nudūmė Pergalės vartų pu­sėn. O turėjo jis viso labo penkis dirhemus, gautus už savo įnagius, tad nusipirko duonos už keturis dirhemus ir už vieną — sūrio ir išsmuko pro vartus. Ir atsitiko tai žiemovidžiu, po priešvakario pamaldų. Kai tik atsidūrė Marufas miesto šiukšlyne, pratrūko lyti it iš odmaišių, akimoju permirko visi drabužiai, ir jis prisiglaudė al-Adilijos mečetė­je. Ir pamatė, kad ji visa apgriuvusi, saugykla tuščia ir be durų, ir įnėrė vidun, slėpdamasis nuo lietaus. Buvo jis visas kiaurai permerktas, ašaros sruvo iš akių, ir nevilties apimtas, susikrimtęs tarė sau vienas: „Kurgi aš pabėgsiu nuo tos paleistuvės? Meldžiu tave, o viešpatie, atsiųsk man kokį savo padarą, kuris nuvestų mane į tolimą kraštą, kad pati nerastų ten kelio!” Ir taip jam besėdint ir beaimanuojant, ūmai prasivėrė siena, ir pasirodė milžinas, kurį išvydus Marufui plaukai pasišiaušė ant galvos, ir kreipėsi į jį šiais žodžiais:
- Žmogau, kodėl šį vakarą su trikdei man ramybę? Jau du šimtus metų čia gyvenu ir nė karto nesu matęs, kad čionai kas nors užeitų ir darytų tai, ką tu darai. Pasakyk man, kas tau nutiko ir ko tu pagei­dauji, ir aš išpildysiu tavo norą, nes mano širdį perveikė užuojauta tavo skausmui.
- Kas tu toks esi? — paklausė tuomet kurpius, ir milžinas atsa­kė:
—    Aš čia gyvenu.
Tuomet Marufas jam papasakojo viską, kas jam nutiko su pačia, ir milžinas paklausė:
—    Jei nori, nugabensiu tave į tokį tolimą kraštą, kad pati neras ten kelio?
- Noriu,— atsakė Marufas, ir milžinas įsakė:
- Sėsk man ant sprando.
Ir Marufas užsisėdo ant sprando, ir milžinas pakilo į orą, ir skrido nuo vakarinių pamaldų ligi aušros, paskui nusileido aukšto kalno viršūnėje ir tarė:
—    O žmogau, nusileisk nuo šito kalno, o kai pamatysi miesto vartus, eik pro juos ir žinok, jog tavo pati niekada neras ten kelio ir nesugebės tavęs pasiekti.
Taip taręs, paliko jį ir dingo, o Marufas atsisėdo sutrikęs ir nustebęs, ir taip sėdėjo iki saulėtekio, ir tuomet tarė sau: „Atsistosiu ir nusileisiu nuo šio kalno, nes, čia besėdėdamas, nieko neišsėdėsiu”.
Jis nusileido nuo kalno ir pamatė aukštų mūrų apsuptą miestą, o jame — dangų remiančius rūmus ir prabangius namus, džiuginančius akį savo prašmatnumu. Ir žengė jis pro vartus, ir pamatė miestą, glos­tantį sugraudintą širdį. Ir kai atsidūrė prekyvietėje, miestelėnai ap­spito jį iš visų pusių žiopsodami ir stebėdamiesi neregėtais drabužiais, nes patys vilkėjo visiškai kitokiais apdarais. Ir pagaliau vienas jų paklausė:
—    Ei žmogau, ar tu svetimšalis?
Ir kai Marufas atsakė: „Taip”,— nepažįstamasis ir vėl paklausė:
- O iš kokio krašto būsi?
- Iš palaimintojo Kairo,— atsakė Marufas.
- Ar seniai jį palikai? — paklausė žmogus, ir Marufas atsakė:
- Vakar po pietų.
Tuomet žmogus pratrūko kvatoti ir sušuko visu balsu:
—    Eikit visi čionai, paklausykit, ką jis šneka!
—    O ką jis šneka? — susidomėjo miestelėnai, ir nepažįstamasis paaiškino:
—    Jis tvirtina, kad kilęs iš Kairo, o išvykęs iš miesto vakar po pietų! Ir visi prapliupo kvatoti, ir apsupo Marufą sakydami:
- Ar iš proto išsikraustei, žmogau, jei paistai tokius niekus? Kaip gali tvirtinti, jog tik vakar po pietų palikai Kairą, o šįryt atsidū­rei šičia, jeigu iš tikrųjų ligi mūsų miesto reikia keliauti ištisus metus?
- Tai jūs išsikraustėt iš proto,— atrėmė Marufas,— nes aš sakau gryną teisybę. Štai duona, kurią atsinešiau iš Kairo, ji dar visai šviežia.
- Ir jis parodė jiems duoną, ir visi ėmė stebėdamiesi ją apžiūrinėti ir ragauti, nes buvo nė kiek nepanaši į duoną, valgomą jų krašte. Ir vis daugiau žmonių spietėsi aplink Marufą, ir vienas kitam kalbėjo:
—    Jūs tik pažiūrėkit, štai duona iš Kairo!
Ir visame mieste kilo sujudimas, vieni tikėjo atvykėlio žodžiais, kiti netikėjo ir tyčiojosi iš jo. Ir tuo metu prijojo raitas ant mulo vienas pirklys, lydimas dviejų vergų, prasiskyrė kelią pro minią ir sušuko:
—    Ei žmonės, kaip jums ne gėda grūstis aplink svetimšalį, šaipytis iš jo ir tyčiotis? Duokite jam ramybę!
Ir jis tol šūkavo ant visų, kol nuginė šalin, ir niekas nedrįso jam prieš­tarauti. Ir tuomet pirklys kreipėsi į Marufą:
—    Eik čionai, brolau, ir daugiau neįkyrės tie žmonės, kurie neturi nei gėdos, nei sąžinės!
Sulig tais žodžiais jis pasisodino Marufą ant mulo ir nusivežė į didelius prašmatnius namus, ir paprašė sėstis į vietą, deramą nebent karaliams, ir paliepė vergams atvožti skrynią ir ištraukti apdarą, kokiu vilki tik patys turtingiausi pirkliai, ir aprengė juo savo svečią. O ka­dangi Marufas buvo išvaizdus vyras, tad su tuo apdaru tapo panašus į pirklių vadą. Paskui šeimininkas pareikalavo patiesti staltiesę, ir vergai nustatė ją visokiausiais gardžiais rinktiniais patiekalais, ir juodu pavalgė ir atsigėrė, ir tuomet pirklys paklausė:
- Kuo vardu būsi, brolau?
- Vardu esu Marufas,— atsakė svečias,— o iš amato — kurpius, lopau ir taisau senas kurpes.
- Iš kokio miesto esi atkilęs? — paklausė vėl šeimininkas, ir Maru­fas atsakė:
- Iš Kairo.
- O iš kurio kvartalo? — neatlyžo pirklys.
- Nejaugi pažįsti Kairą? — klausimu atsakė Marufas, ir pirklys atitarė:
- Taip, ir aš esu kilęs iš Kairo.
- Aš gyvenau Raudonojoje gatvėje,— atsakė tuomet Marufas.
- O ką tu pažįsti toje gatvėje? — paklausė pirklys.
- Tą ir tą,— atsakė Marufas ir paminėjo keletą žmonių.
- O pažįsti šeichą Ahmadą, smulkmenų pirklį? — paklausė šei­mininkas.
- Tai mano kaimynas, prekiauja gretimais,— atsakė Marufas.
- O kaip jis laikosi? Ar sveikas? — pasidomėjo šeimininkas.
- Kuo geriausiai,— atsakė Marufas.
- O kiek vaikų turi? — paklausė pirklys.
- Tris,— atsakė Marufas.— Mustafą, Muhamadą ir Alį.
- Ąr Alachas nepašykštėjo jiems savo malonės? — vėl paklausė pirklys.
- Ne,— atsakė kurpius.— Mustafa laikosi kuo puikiausiai, jis mokslo vyras ir mokytojas. Muhamadas prekiauja smulkmenomis, atidarė krautuve šalia tėvo krautuvės, o prieš tai vedė ir susilaukė sūnaus, vardu Hasanas.
- Telaimina tave Alachas už geras naujienas! — sušuko pirklys, Marufas pasakojo toliau:
- O Alis vaikystėje buvo mano bičiulis. Mudu dažnai žaisdavome auge ir bėgiodavome persirengę krikščionių drabužiais, ir vogdavome krikščionių knygas iš bažnyčios, parduodavome jas, o už pelnytus pi­gus prisipirkdavome visokių valgymų. O kartą taip jau nutiko, jog krikščionys mus užklupo bevagiant knygas ir apskundė tėvams, o Alio tėvui pagrasino: „Jei nesudrausi savo sūnaus ir neužginsi jam vogti, įskųsime tave karaliui”. Alio tėvas juos numaldė, o sūnui įkrėtė į kailį, ir ilgai netrukus Alis pabėgo, dingo be pėdsakų, ir štai jau dvidešimt metų niekas negauna apie jį žinios.
Ir tuomet pirklys tarė:
—    Aš esu Alis, šeicho Ahmado sūnus, o tu, Marufai,— mano bičiulis!
Ir juodu džiaugsmingai pasisveikino, o kai atsiglėbesčiavo, pirklys įklausė:
—    Sakyk man, Marufai, kas tave čionai atginė iš Kairo?
Ir Marufas papasakojo jam apie savo pačią Fatimą, visų šaukiamą ragana, ir apie tai, kaip jinai jį skriaudusi, ir baigdamas tarė:
—    Nebegalėdamas tverti tų nuoskaudų, pabėgau Pergalės vartų įsėn, ir ten užklupo mane liūtis, ir aš pasislėpiau apgriuvusioje al-Adilijos mečetėje, atsisėdau ten ir ėmiau gailiai aimanuoti, ir pasirodė man tenykštis milžinas, ifritas iš džinų padermės, ir paklausė, ko aš dėjuoju, ir apsakiau jam savo vargus, o jis pasisodino mane ant kupros visą naktį skraidino tarp dangaus ir žemės, ir šįryt nuleido ant kalno viršūnės, ir paliepė eiti į šį miestą. Nukopiau nuo kalno ir įžengiau į miestą, o kai žmonės apstojo mane ir įniko kamantinėti, pasakiau, jog vakar palikau Kairą, bet jie manim netikėjo, ir tuomet atjojai tu, apgynei nuo tų žmonių ir parsivedei į namus. Štai kodėl pabėgau aš iš Kairo. O kodėl tu atkeliavai čionai? Ir atsakė jam pirklys Alis:
—    Kai buvau septynerių metų, vėjai gaudėsi mano galvoj, ir nuo da pradėjau klaidžioti iš vieno miesto į kitą, iš vieno krašto į kitą, kol galiau atkakau į šį miestą, vadinamą Ichtijanu al-Hutanu. Pamačiau, žmonės čia taurūs ir geros širdies, ir įsitikinau, jog užjaučia jie rguolius ir duoda skolon, ir tiki viskuo, ką tik jiems sakai, ir tariau jms: „Esu pirklys, o mano prekės dar kelyje, ir norėčiau gauti pastogę >> 2 psl.

Puslapis 1 iš 28 >> Kitas

 
Taip pat skaitykite
  Tylus vakaras. Kažkuo kitoks, nei įprastas. Snaigės tyliai leidžiasi į gatvės žibintus, tarsi šokdamos joms vienoms žinomą...

Seniai, labai seniai viename kišlake gyveno jaunuolis. Jis vadinosi Tugrys. Jis nieko daugiau neturėjo, tiktai žirgelį. Kartą jis...

Buvo toks žmogus mažlaukis. Jis su savo pačia sulaukė tik vieną sūnų. Tas sūnus pradėjo augtie ne mėnesiais, ne metais, ale dienoms ir...

Gyveno viens tėvas, turėjo du sūnu. Viens buvo gers muzikantas, o antras – artojas. O kada tėvs numirė, nieko jiems neliko. Aina jiedu...

Rašyti komentarą

 
 
 
 

 
Šiandien gimtadienius švenčia (147)
Martynas