Vaikai > Pasakos > Pasaka apie Juozapuko...
 

Pasaka apie Juozapuko nuotykius


2010 11 25 | Autorius: Administrator
 

Pasaka apie Juozapuko nuotykius

Vie­nai po­niai gi­mė sūnus. Tar­nas, no­rė­da­mas tą kū­di­kį pavogt, iš­te­pė po­niai bur­ną viš­tos krau­ju, kad jos vy­ras ti­kė­tų, ji su­ėdus gi­mu­sį kū­di­kį, ir iš­si­ne­šė jį in gi­rią, kur jį ir au­gi­no. Juozapu­kas, už­au­gęs ir su­ži­no­jęs, kad jis ne pas tė­vus, bet pas sve­ti­mus gy­ve­na, ai­na ke­lio­nėn ir iš ­ne­ty­čių už­ei­na in sa­vo tė­vų dva­rą. Ran­da sa­vo mo­ti­ną už­da­ry­tą baž­ny­čio­je, su­džiū­vu­sią, vos gy­vą. Drau­ge su mo­ti­na iš­ėjęs, jis be­ai­da­mas ra­do to­kį dva­rą, kur ir ap­si­gy­ve­no. Juozapu­kas pra­dė­jo me­džiot – iš­ei­na in miš­ką ir vėl par­ei­na.
Kar­tą jam gi­rio­je paukš­čius bešau­dant, te­ko il­giau už­truk­tie. Tuo tar­pu pas jo tą mo­ti­ną at­va­žia­vo to­kis po­nas, – o tai bu­vo vel­nias, – ir sa­ko jai:
– Že­ny­ki­mės mu­du – aš tu­riu aš­tuo­nis dva­rus. Ba tu kaip ne­si­že­ny­si, tai už ke­lių me­tų kaip ap­si­že­nys ta­vo sūnus, tai tu tu­rė­si var­gą.
Mo­ti­na iš pra­džių ne­su­tin­ka, sa­ky­da­ma, kad jai sūnus la­bai ge­ras ėsąs ir ji ne­ži­no­tų, kur jį pa­dėt...
– Aš tau duo­siu ro­dą, – sa­ko po­nas. – Kaip ta­vo sūnus par­eis, tai tu ap­sirk ir sa­kyk: „Aš sap­na­vau to­kį sap­ną, kad in pie­tų ša­lį yra toks dva­ras ir so­das, so­de yr obe­lių ir ant tų obe­lių yr obuo­lių – tai pra­šyk, kad ji­sai tau par­neš­tų“. Tai kaip jis nu­veis in tą so­dą, tai ten yra le­vų, lai jį su­dras­kys tie le­vai, tai ta­da mes ap­si­že­ny­si­me.
Po­nas iš­va­žia­vo, o mo­ti­na, pa­ma­čius Juozapu­ką par­ei­nant, tuoj at­si­gu­lė in lo­vą ir gu­li. Juozapu­kas, apė mo­ti­nos li­gą ir ko­kių jai vais­tų rei­kė­tų pa­ty­ręs, tuoj už­si­sė­do ant ar­klio ir iš­jo­jo. Jo­ja, jo­ja ir at­jo­ja pas tą so­dą. Pri­si­ri­šęs ar­klį prie tvo­ros, in­li­po in so­dą, žiūro – ap­link tais obe­lis ap­gu­lę le­vai. Ale tie le­vai mie­ga. Juozapu­kas atė pas obe­lį, in­li­po, ap­si­juo­sė šil­ki­ne juos­ta, in an­tį ski­na obuo­lius ir de­da. Ji­sai mislia: „Mo­ti­na lie­pė tik tris obuo­lius par­nešt, o aš par­ne­šiu dik­čiai, kad tik pa­si­tai­sy­tų“. Juozapu­kas pri­sis­ky­nė obuo­lių in an­tį. Vie­nas obuo­lys iš an­čio iš­puo­lė, tas obuo­lys le­vui in kup­rą tik bupt – le­vas ir pa­bu­do. Le­vas tik zur zur zur su­zur­zė, ir pa­bu­do vi­si le­vai, pas­kui tik šo­ka, šo­ka, šo­ka in vir­šų, no­ri pa­griebt Juozapu­ką ir su­dras­kyt. Juozapu­kas aukš­čiau in­li­po ir mislia, kad „per Juo­za­po var­dą kad aš, vie­ną le­vą už ko­jų pa­ė­męs, vi­sus iš­dau­žy­čia“. Pas­kui Juozapu­kas tik per ša­kas ša ša ša ša ir nu­si­lei­do ant že­mės, pa­si­ėmė vie­ną le­vą už ko­jų, kad ėmė suk­tis – ki­tus le­vus iš­dau­žė. Kaip to gal­va nu­lė­kė, tai ki­tą pa­si­i­ma ir dau­žo – tai iš­dau­žė vi­sus le­vus! Pas­kui Juo­za­pu­kas pa­si­ė­mė le­vą, ai­na pa­žiūrėt po vi­są so­dą, mislia – gal kur yra pa­si­ka­vo­ju­sių. Žiūro – kam­pe so­do da du le­vu­kai ma­ži. Mislia Juozapu­kas: „Ši­tie man bus ka­da rei­ka­lin­gi“. Juozapu­kas su­ri­šo su tąj šil­ki­ne juos­ta tuos le­vu­kus, nu­vė pas tą obe­lį, su­si­rin­ko vi­sus obuo­lius ir su­si­dė in ki­še­nių. Pas­kui pa­si­ė­mė le­vu­kus, iš­li­po iš to so­do, už­si­sė­do ant ar­klio, teip greit jo­ja na­mo, tuos le­vu­kus ne­ša­si na­mo ir obuo­lius. Par­jo­ja na­mo, ar­klį in­lei­do in sto­nią ir tuos le­vu­kus in ki­tą sto­nią in­lei­do. Atė in pa­ka­jus, žiūro – jau mo­ti­na min­ko py­ra­gus. Klau­sė Juozapu­kas:
– Mo­ti­nė­le, jau dir­bi?
– Sūne­li, aš kaip tik užuo­džiau ši­to obuo­lio, sto­jau ir dir­bu. Sūne­li, aš sap­na­vau, kad ta­ve no­rė žvėrys su­dras­kyt tam so­de, kaip obuo­lius sky­nei. Aš jau ši­tuos py­ra­gus min­kiau, misliau, kad ta­ve su­dras­kė, tai aš jau bū­čia da­vus ši­tuos py­ra­gus Die­vui ant gar­bės.
Iš­ėjus potam sūnui in gi­rią paukš­čių šau­dyt, at­va­žia­vo vėl tas po­nas ir, su­ži­no­jęs, kad tas sūnus svei­kas ir gy­vas su­grį­žo, vėl gun­do tą jo mo­ti­ną:
– Kaip ji­sai par­eis, tai tu ap­sirk ir sirk, pra­šyk jo, kad ji­sai tau par­neš­tų vyn­vuo­gių. Ten yra in ry­tus toks dva­ras, tai pas tą dva­rą yra vyn­vuo­gių, tai kaip ji­sai nu­veis, tai jį nu­neš vel­niai in sa­vo dva­rą.
Po­nas iš­va­žia­vo. Žiūro mo­ti­na, kad jau par­ei­na sūnus, – tuoj at­si­gu­lė ir gu­li. Ir, sūnui klau­siant, ar jau ji vėl ser­ga, siun­čia jį tų vyn­vuo­gių par­neš­tų. Juozapu­kas pa­si­bal­no­jo ar­klį, iš­si­lei­do le­vu­kus, už­si­sė­dęs ir iš­jo­jo, o le­vu­kai iš šo­nų bė­ga. Jo­ja jo­ja Juozapu­kas ir tie le­vu­kai bė­ga, ir nu­jo ne­to­li dva­ro. Vel­niai, pa­ma­tę, kad jo­ja žmo­gus, džiau­gia­si: tuoj jį už­lei­do mie­gu, kad kaip už­migs, tai jiems bus ge­rai paimt. Juozapu­kas už­mi­go, nu­puo­lė no ar­klio ir mie­ga. Tuoj le­vu­kai pa­ė­mė pa­va­dį, už­vy­nio jam ant ko­jų, kad nepa­bėg­tų ar­klys. Le­vu­kai at­si­sto vie­nas ties gal­va, o ki­tas – pas ko­jas ir sau­go­ja Juozapu­ką, kad kas nepa­im­tų. Žiūro le­vu­kai – at­ei­na toks še­šė­lis. Tuoj nu­bė­go, pa­grie­bė vie­nas le­vu­kas už vie­nos, o ki­tas – už ki­tos ko­jos ir tuoj per­plė­šė pu­siau. Ir vėl at­bė­ga pas Juozapu­ką ki­tas – le­vu­kai iš­plė­šė vi­sus vel­nius per vi­są die­ną, o Juozapu­kas iš­gu­lė per vi­są die­ną. Pas­kui jis pa­bu­do, už­si­kė­lė ir ai­na pri­sis­kint vyn­vuo­gių, par­nešt mo­ti­nai. Pri­sis­ky­nęs ai­na pa­žiūrėt in vel­nių pa­ka­jus, o sa­vo le­vu­kams sa­ko:
– Ju­du sto­vė­kit pas du­ris ir klau­sy­kit ma­no bal­so. Kaip iš­gir­sit ma­no bal­są, tai kad ne­lai­ky­tų nė lan­gai, nė du­rys!
Juozapu­kas inė vi­dun, žiūro – to­kia pa­na sė­di kam­pe ir krapš­to Li­ci­pie­rą. Sa­ko toj pa­na:
– Ga­na ma­nęs vie­nos čia – kam da ir tu at­ėjai in ši­čia?
Teip jam su tąj pa­na be­kal­bant, Li­ci­pie­ras ir pa­bu­do. Juo­za­pu­kas ir va­di­na jį im­tis.
– Ai­nam, – sa­ko Li­ci­pie­ras. – Ale mes kaip ai­na­me im­tis, tai už­ge­riam vy­no, kad ga­lė­tum im­tis.
Da­bar toj pa­na at­ne­šė dvi vy­no bon­ki, pa­duo­da­ma tą vy­ną, kurs duo­da vie­ką, Juozapu­kui. Pas­kui Juozapu­kas sa­ko:
– Kaip aš ai­nu im­tis, tai at­si­da­ri­nė­ju lan­gus ir du­ris, kad būtų vė­su im­tis.
Li­ci­pie­ras sa­ko:
– At­si­da­ri­nėk lan­gus ir du­ris.
Juozapu­kas ata­da­rė du­ris ir sa­ko:
– Vai­kai, ainam imt ši­tą Li­ci­pie­rą, vel­nių ka­ra­lių!..
Tuoj le­vai kaip tik šo­ko ant vel­nių ka­ra­liaus – vie­nas – už vie­nos Li­ci­pie­ro ko­jos, ki­tas – už ki­tos, tuoj ir per­plė­šė pu­siau vel­nių ka­ra­lių, tik pa­si­lie­jo sma­la... Da­bar Juozapu­kas, su­ži­no­jęs iš kur ir ka­da toj pa­na pa­te­ko in tų vel­nių dva­rą, pa­si­so­di­nęs ją ant ar­klio, nu­ne­šė ją in jos tė­viš­kę ir su­grį­žęs vyn­vuo­gių pri­sis­ky­nęs par­ne­šė mo­ti­nai. Na­mie jau ra­do mo­ti­ną svei­ką py­ra­gus ke­pant.
– Ma­tai, sūne­li, – sa­ko mo­ti­na, – aš sap­na­vau sap­ną, kad ta­ve su­ėmė ko­ki va­gys, no­rė už­mušt, tai aš ke­piau, bū­čia ne­šus in baž­ny­čią, ata­da­vus Die­vui ant gar­bės.
Ale, tū­lam lai­kui pra­ėjus, Juozapu­kui gi­rio­je me­džio­jant, vėl at­va­žia­vo toks po­nas ir sa­ko jo mo­ti­nai:
– Kaip jis par­eis, tai tu pra­šyk, kad ji­sai duo­tų už­pa­ka­lyj su­rišt ran­kas kan­kliais*, ir sa­kyk: „Aš pa­žiūrė­siu, ar tu teip drūtas“. Kaip jis ne­nu­trauks, tai sa­kyk: „Duok, aš at­ri­šiu tau ran­kas“. Tai kaip ji­sai duos, tai tu už­rišk šil­kų mat­ke­liu, tai sa­kyk: „Tik maz­gu­tis lai­ko“, – tai kaip vėl pa­trauks, tai ir tie šil­kai už­si­verš, tai pa­si­šauk­si ir ma­ne, tai mu­du jam iš­ver­sium akis, tai ta­da mu­du že­ny­si­mės.
Teip toj mo­ti­na ir pa­da­rė: su­ri­šus sūnaus ran­kas teip, kad jis tų kan­klių nė šil­kų nu­traukt nepa­jie­gė, pa­si­šau­kus tą po­ną, kad jį lai­ky­tų, su šob­le ir iš­lu­po sūnui akis, at­ne­šė už dva­ro in duo­bę ir in­me­tė, o su tuom po­nu iš­va­žia­vo.
Tas Juozapu­kas, duo­bė­je gu­lė­da­mas, šau­kė­si. Le­vai iš­gir­do jo bal­są ir, pas jį at­bė­gę, ra­do jį duo­bė­je. Tuoj jį iš­ėmė iš tos duo­bės ir jau no­rė­jo bėgt su­dras­kyt tą po­ną ir tą mo­ti­ną, bet jis juos su­drau­dė ir lie­pė, kad jie jį nu­ves­tų pas ba­lą, kur, ap­lie­jus van­de­niu akis, jos iš­gi­jo. O vė­liaus jam re­gė­ji­mą su­grą­ži­no to­ji pa­na, ku­rią jis nuo Li­ci­pie­ro bu­vo iš­gel­bė­jęs, ir ją ve­dė. Juozapu­kas, le­vus pa­leis­da­mas, sa­kė jiems:
– Da­bar ju­du bė­gio­kit po miš­ką ir mai­ty­ki­tės, žmo­nių ne­dras­ky­kit.


 
Taip pat skaitykite
  Tylus vakaras. Kažkuo kitoks, nei įprastas. Snaigės tyliai leidžiasi į gatvės žibintus, tarsi šokdamos joms vienoms žinomą...

Seniai, labai seniai viename kišlake gyveno jaunuolis. Jis vadinosi Tugrys. Jis nieko daugiau neturėjo, tiktai žirgelį. Kartą jis...

Buvo toks žmogus mažlaukis. Jis su savo pačia sulaukė tik vieną sūnų. Tas sūnus pradėjo augtie ne mėnesiais, ne metais, ale dienoms ir...

Gyveno viens tėvas, turėjo du sūnu. Viens buvo gers muzikantas, o antras – artojas. O kada tėvs numirė, nieko jiems neliko. Aina jiedu...

Rašyti komentarą

 
 
 
 

 
Šiandien gimtadienius švenčia (163)
Viktoriukas