Vaikai > Pasakos > Katinas ant pakūtos
 

Katinas ant pakūtos


2011 04 14 | Autorius: Administrator
 

Katinas ant pakūtos

Bu­va ki­tą kar­tą ka­ti­nas se­nas, la­bai se­nas. Jis vie­ną kar­tą daug puo­dy­nių iš­vars­te, pie­ną iš­la­ke, gas­pa­di­nei daug iš­ka­dų pri­dir­ba, ne­be­ži­na, ką da­ryt, – iš­bė­ga ant pa­kū­tos. Bėg bėg, su­si­ti­ka zui­kį.
– Ka­tin pa­tin, kur bė­gi?
– Ant pakūtos.
– Tai ir aš bėg­siu.
Bėg bėg, su­si­ti­ka la­pę.
– Zui­ki rui­ki, kur bė­gi?
– Ant pakūtos.
– Tai ir aš bėg­siu.
Vėl bėg, su­si­tin­ka stir­ną.
– La­pe ka­pe, kur bė­gi?
– Ant pakūtos.
– Tai ir aš bėg­siu.
Bėg, bėg, su­si­ti­ka vil­ką.
– Stir­na kir­na, kur bė­gi?
– Ant pakūtos.
– Tai ir aš bėg­siu.
Bėg bėg, su­si­ti­ka brie­dį.
– Vilke pil­ke, kur bė­gi?
– Ant pakūtos.
– Tai ir aš bėg­siu.
Bėg bėg, su­si­ti­ka meš­ką.
– Brie­di trie­di, kur bė­gi?
– Ant pakūtos.
– Tai ir aš bėg­siu.
Bėg bėg, su­si­ti­ka le­vą.
– Meš­ka raš­ka, kur bė­gi?
– Ant pakūtos.
–Tai ir aš bėg­siu. Bėg bėg, bėg bėg vi­si, su­si­ti­ka di­de­lę duo­bę. Toj duo­bėj nie­ka nė­ra, o ant vir­šaus kar­tis par­dė­ta. Sa­ka ka­ti­nas:
– Jau čio­nai pakūta: kas tąj kar­čia par­bėgs, tas bus iš­si­pakūta­vo­jęs.
Ka­ti­nas lė­ke, tuo­jaus par kar­tį par­lė­ke ir nu­bė­ga na­mo. Zui­kis lė­ke – įkri­ta į duo­bę. La­pe įkri­ta. Stir­na, vil­kas, brie­dis, meš­ka, le­vas – vi­si su­kri­ta.
Ką da­bar da­ry­ti? Vi­si ast, vi­si ast – iš­al­ka ėst ten be­būda­mi.
– Kas kat­rą da­bar ės­me? Reik pjaut zui­kį.
Pa­ga­va vi­si zui­kį – nei po kąs­nį nebu­va. Ką da reik pjaut? Stir­ną. Suarde stirną, už­ėde. O la­pė iš­si­ka­se duo­bėj ur­vą: kaip ką pa­pjaun, jin pri­si­velk mė­sos ir ėd.
An­trą die­ną vėl alkst – ką da­bar pjaut? Vil­ką. Papjove vilką, vėl su­ėde. Ki­tą die­ną brie­dį su­ėde. At­li­ka meš­ka ir le­vas. Kad su­si­pjo­vė ji­e­du, le­vas kad ir bu­va tvir­tes­nis, bet meš­ka jį nu­vei­ke. Pa­li­ka vie­na meš­ka. La­pė daug mė­sos į ur­va pri­si­vil­ka ir gy­ven, o meš­ka ne­be­tur ko ėst. Pri­ėja pri ur­va la­pes ir klaus:
– Ką tu val­gai? Kad aš teip la­bai pra­al­kau ėst...
La­pė at­sa­ko:
– Gi pra­si­kan­du pil­vą, žar­nas ir val­gau.
Meš­ka sav pil­vą pra­si­kan­da ir pa­ti nu­dvė­se. La­pe vėl tu­rė­ja ką ėst.
Vie­ną kar­tą ėja žmo­gus pa­gal duo­bę. La­pe sa­ka:
– Iš­trauk ma­ni iš duo­bės – ką no­rė­si, tą duo­siu.
Žmo­gus iš­trau­ke. La­pe nu­bėg­da­ma pa­sa­ke:
– Ką no­ri, tą pa­si­imk.


 
Taip pat skaitykite
  Tylus vakaras. Kažkuo kitoks, nei įprastas. Snaigės tyliai leidžiasi į gatvės žibintus, tarsi šokdamos joms vienoms žinomą...

Seniai, labai seniai viename kišlake gyveno jaunuolis. Jis vadinosi Tugrys. Jis nieko daugiau neturėjo, tiktai žirgelį. Kartą jis...

Buvo toks žmogus mažlaukis. Jis su savo pačia sulaukė tik vieną sūnų. Tas sūnus pradėjo augtie ne mėnesiais, ne metais, ale dienoms ir...

Gyveno viens tėvas, turėjo du sūnu. Viens buvo gers muzikantas, o antras – artojas. O kada tėvs numirė, nieko jiems neliko. Aina jiedu...

Rašyti komentarą

 
 
 
 

 
Šiandien gimtadienius švenčia (154)
giedrius