Videomenininkė Kristina Inčiūraitė: motinystė kaip meditacija

Kiekvieną dieną iškyla būtinybė derinti darbą su šeima, o kur dar poreikis skirti laiko sau? Sukamės it voverės kasdienybės rate, kartais pamiršdamos net giliau įkvėpti, ką jau kalbėti apie galimybę atsikvėpti. Bet, pasak, menininkės, „Kino pavasario“ režisierės debiutantės Kristinos Inčiūraitės, viską gali išspręsti rūpestingas planavimas ir disciplina.

Visuomenėje vyrauja stereotipas, kad menininkai ir tvarka bei šeima yra nesuderinami. Ar tai tiesa?

Nesutikčiau. Apskritai, manau, šiuolaikinis kūrėjas jau senokai sugriovė to bohemiško, išsiblaškiusio menininko stereotipą. Šiuo konkurencingu laiku menininkas aktyviai dalyvauja socialiniame gyvenime, dalijasi informacija su kitais, ir, jei nori būti tarptautinėje meninėje erdvėje, tiesiog privalo būti disciplinuotas ir produktyvus. Snaudžiančių niekas nelaukia.

Profesinėje veikloje esu pakankamai disciplinuota ir jei matau, kad vėluoju atlikti darbus, patiriu stresą. Jei atsitinka kas nors nenumatyta, turiu stipriai suimti save į rankas. Kai užpuola smulkios problemėlės, pazyziu panosėj, bet jei nutinka kažkas rimtesnio – mobilizuojuosi (juokiasi, – aut.past.). Tačiau tikrai nesu išprotėjusi karjeristė, o dirbu dėl to, kad man kūryba atneša didžiulį dvasinį džiaugsmą.

Prieš keletą metų susilaukiau vaikelio, tai teko dar griežčiau planuoti savo darbų grafiką. Kaip ir kiekvienai mamai pradžioje būna sunkiau – trūksta laiko, elementaraus poilsio. Tačiau yra ir kita medalio pusė – jei kažkas nesiseka kūrybiniame gyvenime, gali pasikrauti energijos iš savo šeimos. Tada suvoki, kokia svarbi yra šeimos parama.

Kaip tau pavyksta atskirti šeimą ir kūrybą?

Šiuo metu, kol Kasparas dar visai mažiukas, jį auginu pati. Tikiu, kad pirmaisiais gyvenimo metais iš mamos gaudamas dėmesį, ateityje jis taps šiltas ir geras žmogus.