Vaikai > Vaiko psichologija > Ilgas kelias autentiškumo...
 

Ilgas kelias autentiškumo link


2010 02 12 | Autorius: V. Kokšta, Vijolina
 

Ilgas kelias autentiškumo link

Kiekvienas iš mūsų prisimename tą išskirtinį jausmą, kuris sako, jog esame savimi. Tas jausmas paprastai apima tada, kai elgiamės taip, kaip norime elgtis, esame ten, kur norime būti. Tai momentas, kuris sujungia mūsų vidinius troškimus ir išorinį pasaulį. Vadinasi, tam, kad tokių momentų būtų daugiau, tereikia vidinių troškimų ir atitinkamos jų realizacijos.

 

Atrodytų toks paprastas ir logiškas receptas. Bet kodėl tada tie autentiški momentai būna tokie reti? Ir kodėl apskritai jaučiamės taip atitolę nuo savęs?

 

Didžiausiu autentišku pavyzdžiu, greičiausiai, galėtų būti vaikai. Stebėdami vaikus akivaizdžiai galime tai matyti ir iš jų mokytis. Kiekvieną savo norą jie bando realizuoti iš karto. Jie nepaiso jokių taisyklių ir ima iš gyvenimo viską. Jie svajoja ir tiki pasakomis. Jie tvirtai žino kuo bus, kai užaugs, ir net žino, kaip tą padarys. Moksliškai pasakius – jie yra labiausiai autentiški savo emocijomis, mintimis ir elgesiu.

 

Taigi, vaikas pradeda savo gyvenimą būdamas autentišku. Bet tuo metu jis visiems atrodo naivus ir nerimtas. Nes pasaulis yra kitoks. Visi pradeda vaiką mokyti, koks gi tas pasaulis yra. Kas jame realu ir kaip jame reikia elgtis.

 

Dažnas vaikas svajoja būti drugelių gaudytoju ar kosmonautu. Bet tokias svajones bet koks „normalus“ tėvas ar mama būtinai „pataisys“. Paaiškins, kad pasauliui dabar kosmonautai nereikalingi, todėl kur kas geriau jam tapti gydytoju, kaip ir jo tėvas.

 

Vaikas, gavęs tokią pirmą pamoką greitai supranta, kad ne visos svajonės yra „teisingos“. Vėliau, jau mokykloje, jis supras, kad pasaulyje egzistuoja tam tikros taisyklės, kurių reikia laikytis ir tame pasaulyje reikia mokėti elgtis. Jis mokysis elgesio taisyklių, kad įtiktų tėvams, mokytojams, dėstytojams. Jis darys namų darbus, gaus pažymius ir ruošis egzaminams. Jis baigs mokyklą ir gaus diplomą. Ir štai – jis jau turi kelialapį į suaugusiųjų pasaulį. Bet kur jis nori su juo patekti – dar nežino.

 

Su neišreikštais norais ir silpnu žinojimu jis ims kopti karjeros laiptais. Jis skaitys knygas, žiūrės televizorių, važinės geru automobiliu... Ir, galbūt, užduos sau klausimą – ar tikrai būtent tokio gyvenimo aš norėjau?

 

Jis vis ieškos atsakymo. Jausis pasimetęs. Jį kankins pojūtis, kad prarado save. Jis nežinos, ko nori, pirks tai, kas madinga, leis laiką ten, kur renkasi reikalingi žmonės. Dar neseniai visi bėgdavo efektyvumo maratoną, daugybė knygų duodavo patarimus kaip sukurti laimingą gyvenimą, o iš TV ir žurnalų reklamos galima buvo gauti idealaus gyvenimo atributų sąrašą.

 

Bet gyvenimas taps svetimu. Net sunku bus atrasti to svetimo gyvenimo šeimininką. Visi skubėjo pasiekti maratono finišą, sakydami sau: na, dar truputį ir sustosiu. Tačiau palengva imsime suvokti, jog mūsų tame maratone nebuvo. Kad ne apie tai mes vaikystėje svajojome. Kad bėgdami kažkur palikome save.

 

Kelias savęs link nėra nei tiesus, nei lygus. Ir veda jis per jausmus. Iš to, kaip gerai mes sugebame suprasti savo jausmus, galime spręsti, kaip gerai mes pažįstame save. Žmonės, kurie moka savęs klausyti, paprastai lengviau kuria savo autentišką gyvenimą. Jie lengviau atsirenka žmones, su kuriais nori būti, veiklas, kuriose nori save realizuoti, vietas, kurias nori aplankyti. Atrasti save – matyt, reiškia išmokti save jausti, pasitikėti šiuo jausmu ir jį realizuoti. Ne autentiškas mąstymas, bet autentiškas elgesys padaro žmogų autentišku. Ir tik per tokį elgesį mes turim šansą atrasti save.

 

Bet, elgtis autentiškai nėra lengva. Mat tuomet mes iš karto nebetelpame į „normą“. Lyg ir tampame šiek tiek nenormalūs. O tai sukuria daug nepatogumų. Darbe, namie, net draugų rate. Kadangi mes jau nesame įprastos sistemos dalyviais, mes tampame asmenybėmis. Ir už tai reikia mokėti savo kainą. Nes egzistuojanti sistema, tokiu atveju, nebepadeda. Mes priversti kurti savo sistemą ir savo taisykles. Neišvengiamai atsiranda konfliktai su išoriniu pasauliu. Ir, jei susitaikyti su faktu, jog mes negalime savęs nuo pasaulio visiškai izoliuoti, tai tada reikia eiti į kompromisus. Ir vėl kažkiek savęs „prarasti“.

 

Žmogus, norintis sukurti santykius su kitu žmogumi, taip pat eina į kompromisus su savo autentiškumu. Nieko tame nėra fatališko. Svarbu tik suvokti tikrąją kainą, kurią mokame už buvimą pasaulyje tarp žmonių. Ir atrasti jame vietos sau. Vietos, kurioje mes atsigauname ir augame. Augame kaip asmenybės, atrasdami ir brandindami save.

 

Jei prisiminsime pasaulio genijų, kurių kūriniais visa žmonija žavisi ir stebisi, istorijas, tai pamatysime, jog visi jie šiame pasaulyje buvo svetimi. Bet juose tiek daug buvo savęs...

 

Straipsnis parengtas pagal Oleg Kovrikov (Associate Certified Coach (ACC), medžiagą.

www.vijolina.lt

 

 


 
Taip pat skaitykite
Kuklumas žmogų, žinoma, puošia, tačiau perdėtas drovumas, nepasitikėjimas savimi ir net užsisklendimas dažnai trukdo. Droviems...

Maždaug penkerių metukų dar nesulaukusius mažylius auginantys tėveliai puikiai žino, kas yra vaiko susierzinimas ir isterijos priepuoliai......

Suprantama, kad anksčiau ar vėliau vaiko gyvenime prasideda etapas, kai atžala pradeda maištauti, reikalauti laisvės, teisių ir pan.,...

Jausmus pažinti dažnai būna sunku ir suaugusiems, ką jau kalbėti apie vaikus. Juk pirmuosius jausmus jie patiria nė nežinodami, kaip juos...

Rašyti komentarą

 
 
 
 

 
Šiandien gimtadienius švenčia (277)
Mantas