Namai > Skaitiniai > Paulo Coelho "Brida"...
 

Paulo Coelho "Brida" (ištrauka 2)


2008 12 11 | Šaltinis: "Vaga"
 

Paulo Coelho, BRIDA, iš portugalų kalbos vertė Valdas V. Petrauskas, Leidykla VAGA, 2008.
 
Ištrauka 2
 
 
 
 
 
Senas pastatas stovėjo pačiame miesto centre, ten, kur tvinsta turistai, ieškodami praeito šimtmečio romantizmo. Bridai teko laukti ištisą savaitę, kol Vika pagaliau apsisprendė su ja susitikti, ir štai dabar ji stovėjo prie paslaptingo pilkšvo pastato, stengdamasi užgniaužti susijaudinimą. Pastatas atitiko jos paieškų vaizdinį: atrodė toks, kokiame tikriausiai gyvena nuolatiniai knygyno lankytojai.zLifto nebuvo. Iš lėto ėmė lipti laiptais, kad nenueitų uždususi. Paskambino prie vienintelių durų trečiame aukšte.
Viduje sulojo šuo. Ilgai netrukus pasirodė liesa, dailiai apsirengusi moteris atšiauriu veidu.
– Aš jums skambinau, – tarė Brida.
Vika mostu pakvietė ją į vidų, ir Brida atsidūrė baltutėlėje svetainėje: ant sienų ir stalų buvo aibė moderniojo meno kūrinių. Pro užuolaidas, irgi baltas, vidun smelkėsi saulės šviesa; kambarys buvo suskirstytas į kelias dalis, dermingai sustatytos sofos, valgomasis stalas, pilnutėlės knygų lentynos. Viskas atrodė skoningai, ir Brida prisiminė architektūros žurnalus, kuriuos paprastai perskleisdavo kioskuose. „Tikriausiai visa tai brangiai kainuoja“, – dingtelėjo jai į galvą mintis.
Vika palydėjo viešnią į didelės svetainės kampelį, kur stovėjo du itališko stiliaus krėslai iš odos ir plieno. Tarp jų buvo žemas staliukas stikliniu viršumi ir plieninėmis kojelėmis.
 – Tu labai jauna, – galiausiai prabilo Vika.
Nebuvo prasmės aiškinti apie balerinas, kaip kad ji buvo įpratusi, todėl Brida tylėjo, laukdama kitos pastabos ir drauge bandydama įsivaizduoti, kaip tokiame sename pastate įmanoma sukurti tokią šiuolaikišką aplinką. Jos romantiška mintis ieškoti žinių ir vėl išgaravo.
– Jis man skambino, – tarė Vika. Brida suprato, kad ji turi galvoje knygyno savininką.
– Aš ieškau Mokytojo. Noriu išbandyti Magijos kelią.
Vika pažvelgė į merginą. Ji iš tiesų turėjo Dovaną. Bet jai reikėjo sužinoti, kodėl Folko Magas taip susidomėjo mergina. Dovana pati savaime nieko nereiškė. Jeigu Folko Magas būtų buvęs pradedantysis, jam būtų galėjęs padaryti įspūdį Dovanos reiškimosi aiškumas. Tačiau jis buvo ganėtinai pagyvenęs, kad suvoktų, jog kiekvienas žmogus turi Dovaną: jis nebūtų pakliuvęs į tokias žabangas.
Ji atsistojo, priėjusi prie lentynos paėmė savo mėgstamąją kortų malką.
– Ar moki mesti kortas? – paklausė.
Brida linktelėjo galvą. Ji lankė specialius kursus ir suprato, jog moters rankose septyniasdešimt aštuonių taro kortų malka. Ji mokėsi dėlioti taro kortas ir dabar apsidžiaugė, pasitaikius progai parodyti savo išmanymą.
Tačiau moteris laikė kortas savo rankose. Supašė jas, sudėliojo apverstas ant stiklinio stalelio ir įsmeigė į jas akis. Jos gulėjo išdėliotos bet kaip, visiškai ne taip, kaip Brida mokėsi dėlioti kursuose. Paskiau ji tarė kelis žodžius nesuprantama kalba ir atvertė vieną kortą.
Tai buvo dvidešimt trečioji korta. Vynų karalius.
– Puiki apsauga, – tarė ji. – Nuo galingo, stipraus juodaplaukio vyro.
Jos mylimasis nebuvo nei galingas, nei stiprus. O Mago plaukai buvo žili.
– Turiu galvoje ne fizinę jėgą, – tarė Vika, lyg įmindama jos mintis. – Turiu galvoje Tavo Antrąją Pusę.
– Antrąją Pusę? O kas tai yra? – Moters žodžiai nustebino Bridą. Ji įkvėpė merginai mįslingą pagarbą, visiškai kitokią nei Magas arba knygyno savininkas.
Vika neatsakė į klausimą. Vėl sudėjo kortas, paskiau vėl išmėtė kaip pakliūva ant stalelio – tačiau šįkart atverstas. Korta, gulinti pačiame viduryje, vienuoliktoji, reiškė Jėgą. Moteris, atplėšianti liūto nasrus.
Vika pastūmėjo kortą į šalį ir paprašė Bridą ją palaikyti. Brida ją paėmė, nežinodama, ką su ja daryti.
– Tavo stiprioji pusė visada buvo dviejų persikūnijimų moteris, – tarė ji.
– Kas tai yra – Antroji Pusė? – neatlyžo Brida. Ji pirmą kartą metė iššūkį moteriai. Vis dėlto, nors ir droviai išsakytas, tai buvo iššūkis.
Vika valandėlę tylėjo. Staiga sąmonės gilumoje smilktelėjo įtarimas: Magas nieko jai nepasakė apie Antrąją Pusę. „Nesąmonė“, – tarė ji sau viena, nuvydama tą mintį.
– Žmonės, trokštantys mokytis Mėnulio Tradicijos, pirmiausia gilinasi į Antrąją Pusę, – atsakė ji. – Tik išmokus regėti Antrąją Pusę, įmanoma suvokti, jog žinojimas perduodamas per laiką.
Ji aiškino. Tuo tarpu Brida tylėjo, degdama nekantrumu.
– Mes amžini, nes esame Dievo apraiška, – toliau kalbėjo Vika. – Todėl mes patiriame daug gyvenimų ir mirčių, keliaudami iš niekam nežinomo taško į kitą tašką, kuris irgi mums nežinomas. Tu privalai priprasti prie minties, jog daugelis magijos dalykų neaiškūs ir niekada nebus išaiškinti. Dievas nutarė kai kuriuos dalykus sukurti labai savitai, o kodėl Jis taip padarė – slėpinys, žinomas tik Jam vienam.
„Tikėjimo Tamsi Naktis“, – tarė sau Brida. Vadinasi, ir Mėnulio Tradicija – Tamsi Naktis.
– Taip jau yra, – toliau kalbėjo Vika. – Ir kai žmonės kalba apie persikūnijimą, jie visada susiduria su labai kebliu klausimu: jeigu amžių pradžioje būta ne per daugiausia žmonių Žemės planetoje, o nūnai jų – gausybė, iš kur randasi naujos dvasios?
Brida neteko žado. Ji ne kartą apie tai galvojo.
– Atsakymas labai paprastas, – tarė Vika, valandėlę pasimėgavusi merginos nekantra. – Kai kada persikūnydami mes dalijamės. Kaip dalosi kristalai ir žvaigždės, ląstelės ir augalai, taip dalijasi ir mūsų sielos.
Mūsų siela skyla į dvi dalis, šios dvi sielos skyla į dar dvi, ir taip per kelias kartas mes pasklindame po didžiąją dalį Žemės.
– Ir tik viena iš tų puselių suvokia, kas ji tokia? – paklausė Brida. Jai kilo daug klausimų, bet ji norėjo juos užduoti vieną po kito: tai atrodė jai svarbiausia.
– Mes esame dalis to, ką alchemikai vadina Anima mundi, arba Pasaulio Dvasia, – toliau kalbėjo Vika, neatsakydama į Bridos klausimą. – Tiesą pasakius, jei Pasaulio Dvasia nustotų dalytis, ji imtų augti, tačiau tolydžio vis silpnėtų. Todėl dalydamiesi mes vėl susitinkame su savimi. Tas susitikimas – tai Meilė. Todėl, sielai dalijantis, ji visada virsta į vyriškąją ir moteriškąją puses.
Taip aiškinama Pradžios knygoje: Adomo siela pasidalijo į dvi dalis, ir gimė Ieva.
Vika staiga nutilo ir sužiuro į kortas, išdėliotas ant stalelio.
– Kortų daug, – vėl prabilo ji, – bet visos jos – tai viena malka. Kad suprastume tai, ką jos sako, mums reikia visų, kiekviena yra svarbi. Kaip ir sielos. Visi žmonės susiję vienas su kitu, kaip kortos. Kiekviename gyvenime mes turime slėpiningą priedermę susitikti bent vieną iš Antrųjų Pusių. Aukščiausioji Meilė, išskyrusi jas, džiaugiasi Meile, vėlei jas suvienijančia.
– O kaip aš suprasiu, jog tai mano Antroji Pusė? – Šis klausimas jai atrodė pats svarbiausias gyvenime.
Vika nusijuokė. Anksčiau ją irgi kamavo šis klausimas, neduodantis ramybės priešais sėdinčiai merginai. Antrąją Pusę galima pažinti iš akių: taip nuo amžių pradžios žmonės atpažindavo tikrąją meilę. Mėnulio Tradicija turėjo kitą atpažinimo priemonę: savotišką regėjimą, šviesos tašką virš kairiojo Antrosios Pusės peties. Tačiau niekas jai to dar nesakė; galbūt ji pati sugebės regėti šį tašką, o gal ir ne. Tuojau ji išgirs atsakymą.
– Nepaisydama pavojų, – atsakė ji Bridai. – Nepaisydama nesėkmių, nusivylimų, sudužusių vilčių, tačiau nesiliaudama ieškoti Meilės. Kas atkakliai ieško – laimi.
Brida prisiminė, kad ir Magas pasakojo kažką panašaus, kalbėdamas apie magijos kelią. „Galimas daiktas, tai tas pats“, – pagalvojo ji.
Vika ėmė rinkti nuo stalelio kortas, ir Brida suprato, jog susitikimas baigtas. Vis dėlto ji norėjo žūtbūt paklausti dar vieno dalyko.
– Ar mes galime sutikti ne vieną Antrąją Pusę kiekviename gyvenime?
„Galime, – apimta kartėlio, pagalvojo Vika. – Ir kai tai atsitinka, širdis plyšta iš skausmo, ilgam laikui išlieka vien kančia ir sielvartas. Taip, galime sutikti tris ar keturias Antrąsias Puses, nes mūsų – begalė ir mes išsisklaidę po visą pasaulį“. Mergina klausinėjo labai konkrečių dalykų, ir jai reikėjo juos apeiti.
– Kūrimo esmė viena ir nepakartojama, – tarė ji. – Ir toji esmė vadinasi Meile. Meilė – tai jėga, kuri mus vėl suvienija, idant sutelktume visą patyrimą, išsklaidytą per daugelį gyvenimų, daugelyje pasaulio vietų. Mes atsakingi už visą Žemę, nes nežinome, kur yra Antrosios Pusės, kuriomis buvome amžių pradžioje. Jeigu joms gera, mes irgi laimingi. Jeigu joms bloga, mes kenčiame drauge su jomis, kad ir nesąmoningai. Bet ypač mes atsakingi už būsimą susitikimą, bent jau kartą per vieną persikūnijimą, su Antrąja Puse, kuri neabejotinai turi pasitaikyti mūsų kelyje. Netgi jeigu tas susitikimas bus ne ką ilgesnis už kelias akimirkas, nes šios akimirkos pažadina tokią stiprią Meilę, kad ji pateisina visą mūsų gyvenimą.
Virtuvėje sulojo šuo. Vika pagaliau nuėmė visas kortas nuo stalelio ir vėl sužiuro į Bridą.
– Gali atsitikti ir taip, jog mes atstumsime savo Antrąją Pusę arba net jos nepajusime, ir ji praeis pro šalį. Tuomet mums reikės laukti kito persikūnijimo ir naujo susitikimo. Ir už savo egoizmą būsime nubausti pačia žiauriausia bausme, kurią patys sau pasiskirsime: vienatve.
Atsistojusi Vika palydėjo Bridą iki durų.
– Tu atėjai čionai ne dėl Antrosios Pusės, – tarė ji prieš atsisveikindama. – Tu turi Dovaną, ir tik tada, kai suprasi, kokia tai Dovana, galbūt aš imsiuos tave mokyti Mėnulio Tradicijos.
Brida pasijuto esanti ypatinga. Jai reikėjo jaustis tokia: moteris įkvėpė jai tokią pagarbą, kokią įkvėpdavo tik retas žmogus.
– Aš stengsiuos kaip įmanydama. Aš noriu mokytis Mėnulio Tradicijos. „Nes Mėnulio Tradicijai nereikia tamsių miškų“, – pagalvojo ji.
– Būk atsargi, mergele, – griežtai tarė Vika. – Nuo šiolei kiekvieną dieną tą pačią valandą, kurią tu pasirinksi, privalėsi užsidaryti viena ir ant stalo dėlioti taro kortas. Dėliok, kaip pakliūva, nesistengdama ko nors suprasti. Žiūrėk į jas, ir tiek. Kai ateis laikas, jos tau pasakys tai, ką tuomet turėsi žinoti.
„Tai panašu į Saulės Tradiciją; ir vėl turiu mokytis pati viena“, – pagalvojo Brida, leisdamasi laiptais. Važiuodama autobusu, ji susivokė, jog moteris minėjo kažin kokią Dovaną. Tačiau apie tai jos pasikalbėsiančios kitą kartą.
 
 


 
Taip pat skaitykite
Motinystė atneša be galo daug pokyčių gyvenime, suteikia moteriai grožio ir laimės, tačiau taip pat dovanoja iššūkių....

Yra knygų, kurias pamačius užplūsta šilčiausi prisiminimai. Vaikystėje jos buvo skaitomos po kelis kartus ir vis neatsibosdavo –...

Siūlome perskaityti nuostabią istoriją, kuri privers susimąstyti apie mūsų vertybes...

Pasitikdami Naujuosius Metus imame svarstyti, ką atneš ateitis, kokios naujienos laukia, ar mūsų gyvenimuose bus kardinalių pokyčių....

Rašyti komentarą

 
 
 
 

 
Šiandien gimtadienius švenčia (170)
Erikutė