Pirčių rūšys


2014 03 04 | Autorius: Vitalija Čižauskaitė, flickr.com nuotr.

Pirčių rūšys

"Praustis pirtyje - iš naujo gimti" - Svetlana Filatova


Verčiant iš lotynų kalbos žodis "pirtis" reiškė "šalinanti skausmą, ligą, liūdesį". Ji nuo senų laikų buvo naudojama ne tik higienos tikslais, bet ir siekiant panaikinti fizinį bei protinį nuovargį, taip pat atpalaiduoti bei gydyti organizmą.

 

Pirties ištakos


Pirtys atsirado senovėje. Archeologiniai kasinėjimai byloja, kad pirmykštis žmogus naudojosi karštais garais. Preš 3 tūkst. metų Kretoje buvo statomi vonių, baseinų bei pirčių kompleksai. Kasinėjant El-Kantaros mieste Egipte buvo aptikta pirtis, gydykla, plaukiojimo baseinas bei sporto salė.


Izraelyje, senojo Jericho miesto vietoje buvo rasti labai senos pirties griuvėsiai. Netoli Anapos mokslininkai atkasė ne tik antikinius baseinus ir vonias, bet ir kai kuriuos pirties reikmenis.


Pirtys paplito ir tarp senovės graikų, romėnų, arabų, skitų ir kitų tautų. Manoma, kad pirtis atsirado Indijoje, o vėliau šią idėją pasiskolino egiptiečiai, graikai ir romėnai. Vėliau šis prausimosi ritualas atkeliavo į Europą ir nuo senų laikų buvo atliekamas Rusijoje.


Kiekviena tauta turi savo pirtį, kuri nuo kitų skiriasi tam tikromis paslaptimis ir ypatumais. Juos šiame straipsnyje ir aptarsime.

 

Suomiška pirtis


Suomiška pirtis skiriasi nuo rusiško oro sausumu ir temperatūra.


Vidutinė temperatūra išlieka maždaug 100 laipsnių Celsijaus, o drėgmė neviršija 15 proc. Iš tikrųjų suomiška pirtis - ta pati sauna. Sausus karštus garus žmogus toleruoja lengviau nei drėgnus. Saunos lankytojų kūno temperatūra pakyla iki 40 laipsnių Celsijaus, o vėliau krenta.


Suomiškoje pirtyje nenaudojamos vantos, nes tokiomis sąlygomis galima pažeisti odą. Reikia elgtis ramiai, nedaryti staigių judesių, nevartoti alkoholinių gėrimų.


Ir rusai, ir suomiai pirtį laikė panacėja nuo visų ligų. Abi tautos derino karštas ir šaltas procedūras, išbėgdavo iš pirties bei griūdavo į sniegą ar nerdavo į upę.

 

Gruziniška pirtis


Ji išnaudoja Gruzijos gamtos ypatybes. Pirtys buvo statomos griovose arba netoli kalnų masyvų, kad gautų natūralių garų.


Garai buvo tiekiami vamzdžiais kartu su vandeniu iš karštų sieros šaltinių. Vanduo nutekėdavo į baseinus, o garai sušildydavo patalpas. Stogai būdavo kupolo formos, o patys statiniai paprastai buvo gilinami į žemę.


Šiuolaikinės gruziniškos pirties centre yra baseinas su karštu sieros prisotintu vandeniu, o aplink jį - masažo stikliukai. Gruzinų pirties masažuotojas savo klientus šveičia kumštine pirštine iš natūralaus vilnos kilimėlio.

 

Turkiška pirtis


Turkiška pirtis - didelė aštuoniakampė patalpa, kurios viduje yra maži karšti kambariukai su akmens voniomis bei masažinėmis pakylomis. Jų temperatūra skirtinga: priepirtyje siekia 30-35 laipsnius Celsijaus, kaitinimosi patalpose - nuo 40 iki 60 laipsnių Celsijaus.


Pastato kupolas surenka garus bei neleidžia jiems kondensuotis lubose. Turkiškoje pirtyje labai daug garų, kurie tiekiami per sienos plyšį, sujungtą su katilu.


Neigiama turkiškos pirties savybė, kaip ir daugumos kitų pirčių - aukštas drėgmės lygis. Temperatūrą ir aukštą drėgmės lygį sukuria paviršių šildymas iš vidaus bei vandens garavimas.


Klientai sušyla ant prikaitinto marmuro, vėliau atliekamos masažo bei valymo procedūros. Baigiant procedūrą lankytojai aplaistomi šaltu vandeniu.

 

Japoniška pirtis


Japoniška pirtis primena paprastą vonią. Pagal šios šalies tradicijas procedūra vyksta statinėje (vadinamoje furako) su šaltu vandeniu, laikomasi pastovaus laiko - nuo 18 iki 19 valandos.


Po furako yra statoma šildanti krosnelė. Šioje statinėje mirkstama neilgai - maždaug 15-20 minučių. Kartais statomos dvi statinės (su šiltu ir karštu vandeniu), kad organizmas priprastų prie temperatūrų permainos.


Japoniškos pirties ritualą sudaro masažo procedūros, panirimas į akmenukų ir pjuvenų talpas, arbatos ceremonija specialiuose poilsio kambariuose. Japoniška tradicija neleidžia apsivalymui naudoti muilo ir kempinių, jei jų gamybai reikėjo nužudyti gyvūnus.

 

Rusiška pirtis


Per visą ilgaamžę istoriją klasikinės rusų pirties konstrukcija beveik nepatiko. Dažniausiai tai medinė troba, padalyta į kaitinimosi patalpą ir priepirtį. Norint išvengti gaisro, į krosnį metamos drebulės arba beržinės malkos. Kibirkščių nedaug, tačiau kaitros pakanka.


Rusų pirtys buvo kūrenamos ir "baltai", ir "juodai". Pirmuoju atveju dūmai pašalinami per krosnies kaminą, antruoju - likdavo mažoje patalpoje, kartais nusėsdavo ant sienų. "Juodąją" pirtį reikėjo reguliariai vėdinti bei sienas laistyti vandeniu, o laikui bėgant pradėta statyti tik "baltai" kūrenamas pirtis.


Rusų pirtims būdinga nelabai aukšta temperatūra (maždaug 70 laipsnių Celsijaus), tačiau labai didelė drėgmė (beveik 100 proc.).


Jose yra medinių kubilų su vandeniu, keliais lygiais išdėstyti suolai ir suoliukai. Rusų pirtys kupinos miško kvapų: specialiai paruoštų šakų (garsiųjų beržinių vantų), šviežiai pagamintų suolų arba medaus aromatų. Kad pirtyje būtų lengviau kvėpuoti, ant grindų pabarstoma pušų ir eglių spyglių, taip pat žolės bei medžių lapų. Dėl jų pirties oras tampa neįtikėtinai malonus bei minkštas.


Sauna ir pirtis - puikios priemonės grožiui ir jaunystei palaikyti. Veiksmingas poveikis juntamas atlikus visą procedūrų kompleksą: aromaterapiją, masažą vanta, skirtingas termoaktyvias ir kosmetines kaukes, sustiprinančias valomąją garų galią. Aromaterapijai siūloma naudoti citrusinių (mandarino arba citrinos), rozmarino, rožės, azalijos, orchidėjos ir santalo aliejus.

 

Tekstas paremtas Svetlanos Filatovos knyga "Geriausi pirties, vonios ir saunos receptai jaunystei ir grožiui", kurią Lietuvoje išleidusi "Obuolio" leidykla.