Pasakų kūrėjų konkurso nugalėtojai


2011 05 03 | Autorius: Permainų vėjas

Pasakų kūrėjų konkurso nugalėtojai

Pasakų kūrimo dirbtuvė „Permainų vėjas“ labai dėkinga pasakų kūrėjams už nuostabias pasakas, stebuklingą energiją, kuria autoriai pasakos dėka pasidalina su skaitytojais.


Ačiū visiems, kas netingėjo ir dalyvavo konkurse, kūrė savo pasakas, rašė komentarus. Jūsų dėka Pasakų pasaulis praturtėjo.
Pasakų kūrimo dirbtuvė, rinkdama konkurso nugalėtojus, vadovavosi tuo, kad kūrėjo pasaka atitiktų konkurso sąlygas. Konkurso sąlygos buvo tokios: užbaigti pateiktą pasaką savaip. Su šita užduotimi atitinkamai susidorojo trys pasakų kūrėjai:
Gintarė, Aurelija, Donata.

 

Prizai šioms trims pasakų kūrėjoms skiriami taip:

 


Pirmas prizas – kvietimas visai šeimai į 4 pasakų kūrimo užsiėmimus arba kvietimas į 4 pasakų kūrimo užsiėmimus suaugusiems + 4 kvietimai į vyno ir šampano degustaciją.
Autorei Gintarei už pasaką “Laimingas žmogus”.

 

Antras prizas – kvietimas visai šeimai į 2 pasakų kūrimo užsiėmimus arba kvietimas į 2 pasakų kūrimo užsiėmimus suaugusiems + 3 kvietimai į vyno ir šampano degustaciją.
Autorei Aurelijai už pasaką “Sapnas”.

 

Trečias prizas – kvietimas visai šeimai į 1 pasakų kūrimo užsiėmimą arba kvietimas į 1 pasakų kūrimo užsiėmimą suaugusiems + 2 kvietimai į vyno ir šampano degustaciją.
Autorei Donatai už pasaką “Spalvotoji pilis”.

Pastaba. Pasakų tekstai neredaguoti.

 

1 VIETA
Pasaka “Laimingas žmogus”
Autorius: Gintare

Kartą vienas žmogus po įtemptos darbo dienos, kaip ir visada, atsigulė miegoti. Ilgai vartėsi lovoje nuo šono ant šono – ieškojo tokios kūno padėties, kurioje jis sapnuodavo sapnus.

Susapnavo žmogus, kad eina kažkokiu keliu ir staiga tas kelias atveda prie ežero. Vanduo ežere skaidrus, matosi gražus, žaismingas dugnas. Nuo vandens paviršiaus kyla garai. Staiga ežeras paprašė žmogaus įdėmiau į jį įsižiūrėti. „Matai save?“ – paklausė ežeras. Žmogus atsakė, kad nieko nemato, tik gražų dugną. Bet po akimirkos jis staiga pamatė nuostabios pilies kontūrus. Ežeras paaiškino, kad ši pilis pilna įvairių spalvų. „Prabusti tu galėsi tik įėjęs į šitą pilį. O įeiti į ją galėsi tik tada, kai pilis taps spalvota“, – paslaptingai paaiškino ežeras. Žmogus buvo labai nustebęs - jis niekada nebuvo susidūręs su tokiomis pilimis ir spalvinti jų nemokėjo, ir net neįsivaizdavo, kaip iš viso tai įmanoma. Ežeras mielai atsakė, kad viskam yra savas laikas. „Ilgai tavęs nekankinsiu, duosiu tau ritinį, jame tu perskaitysi sąlygas, kurias įvykdžius, pilis taps spalvota, ir tu tada galėsi į ją įeiti ir prabusti“, – pasakė ežeras ir išmetė ant kranto prie keliautojo kojų ritinį.

Žmogus pakelia tą ritinį ir skaito.... Pirmoje eilutėje jis priverstas prisiminti savo šaknis, savo praeitį, prisimena kiek yra gerų darbų padaręs, o kiek blogų. Iš kažkur išdygsta svarstyklės ir ant jų kaip kokie paukščiai nutūpia gerų ir blogų darbų maišai. Laimė, kad gerųjų darbų maišas nusveria blogų darbų maišą. Kai tik taip nutinka, iš kažkur atsiranda stebuklingas raudonas teptukas. Stebuklingas balsas pasiūlo šį teptuką pasiimti su savimi. Žmogus įsideda ir keliauja pakrante toliau. Bekeliaujant po kojomis išdygsta Nykštukas, jis paprašo ko nors užkrimsti, gaila žmogus nieko neturi, tik pusę sausainio, bet ir pats labai staiga pasijuto alkanu. Ką jam dabar daryti? Jis pats labai alkanas, o ir Nykštukas mažas, suvargęs, nuo alkanumo sukūdęs. Pagalvoja, pagalvoja ir atiduota tą pusę sausainio, nes vis vien nepasisotins. Staiga, žmogui atsirado sotumo jausmas, o ir Nykštukas vos tik atsikandęs to sausainiuko atsigavo, pralinksmėjo ir apdovanojo jį geltonuoju teptuku tardamas: „Tu dabar niekada nestokosi maisto, nes moki užjausti alkaną, pavargusį“.

Žmogus patraukė toliau. Eina, eina ir sutinka kiškutį. Kiškelis paprašo žmogaus pagalbos, ištraukti iš šulinio jo įkritusį vaikutį. Žmogus daug nemąstęs nusirengia striukę ir įlipa į šulinį. Žinoma, sušlampa. Jam net šalta pasidaro, bet vis vien ne pats apsigaubia striuke, bet mažą, sušąlusį, sušlapusį kiškutį. Vos tik taip pasielgia, pasidaro lauke šilta, saulutė pradeda šviesti, o kiškis žmogų apdovanoja žaliuoju teptuku. Ir pasako, kad žmogus dabar niekada nejaus šalčio, jis nuolat turės už ką įsigyti šiltų drabužių.

Žmogus padėkoja ir patraukia toliau. Staiga pamato, kad atsidūrė prie tos stebuklingosios pilies durų. Durys uždarytos. Galvoja, kaip jas reikėtų atidaryti? Prisimena, kad jos pačios atsidaro, tik prieš tai reikia pilį nuspalvinti. Aha, turi jis tris teptukus. Tai gal ir gali pradėti? Tik išsitraukia tuos stebuklinguosius teptukus, pilis staiga nusispalvina įvairiausiomis spalvomis, spalvytėmis. Sužiba auksu, sidabru. Atsidaro ir durys.... Vos tik atsidaro durys, žmogus pabunda. Ir mato, kad kokie jo nuostabūs namai: yra valgio šaldytuve, drabužių spintoje, vaikučiai krykštauja, žmona linki labo ryto ir geros dienos, šuniukas laižo rankas, katinukas murkia ....

Ar gali būti žmogus laimingesnis? Juk šios paskos dėka jis atrado džiaugsmą, laimę, grožį.

 

2 VIETA
Pasaka: “Sapnas”
Autorius: Aurelija


Kartą vienas žmogus po įtemptos darbo dienos, kaip ir visada, atsigulė miegoti. Ilgai vartėsi lovoje nuo šono ant šono – ieškojo tokios kūno padėties, kurioje jis sapnuodavo sapnus.

Pagaliau, įsikniaubęs į pagalvę, užmigo...

Susapnavo žmogus, kad eina kažkokiu keliu ir netikėtai tas kelias atveda prie ežero. Vanduo ežere skaidrus, matosi gražus, žaismingas dugnas. Nuo vandens paviršiaus kyla garai. Staiga ežeras paprašė žmogaus įdėmiau į jį įsižiūrėti. „Matai save?“ – paklausė ežeras. Žmogus atsakė, kad nieko nemato, tik gražų dugną. Bet po akimirkos jis staiga pamatė nuostabios pilies kontūrus. Ežeras paaiškino, kad ši pilis pilna įvairių spalvų. „Prabusti tu galėsi tik įėjęs į šitą pilį. O įeiti į ją galėsi tik tada, kai pilis taps spalvota“, – paslaptingai paaiškino ežeras. Žmogus buvo labai nustebęs - jis niekada nebuvo susidūręs su tokiomis pilimis ir spalvinti jų nemokėjo, ir net neįsivaizdavo, kaip iš viso tai įmanoma. Ežeras mielai atsakė, kad viskam yra savas laikas. „Ilgai tavęs nekankinsiu, duosiu tau ritinį, jame tu perskaitysi sąlygas, kurias įvykdžius, pilis taps spalvota, ir tu tada galėsi į ją įeiti ir prabusti“, – pasakė ežeras ir išmetė ant kranto prie keliautojo kojų ritinį.

***
Paėmęs ritinį, žmogus timptelėjo už aukso spalvos kaspinėlio. Ritinys išsiskleidė, o keliautojas perskaitė:
„Žinau, kad myli gamtą. Tad neabejoju, norėtum pilies, skendinčios žalumoje. Pasodink kur nors medelį, gėlių, ir šios pilies kiemai pasipuoš nuostabiausia žaluma, spalvotais, žydinčiais žiedais... Pravėręs langą jausi stūksančių pievų ir medžių, gėlių kvapą, matysi skraidančius spalvotus drugelius, girdėsi dūzgiančias bites...“.

Tačiau žmogus pagalvojo, kad reikėtų iškart perskaityti ir kitas užduotis. Bet praskleidęs ritinį rado užrašyta:
„Kitas užduotis perskaitysi tuomet, kaip įvykdysi pirmąją“.
Keliautojas nusišypsojo, gūžtelėjo pečiais ir nuėjo pas vieną sodininką ieškoti medelio, gėlių. Radęs ir nusipirkęs, pasodino juos šalia miestelio ligoninės. Jam taip patiko šis darbas, kad jis nupirko dar keletą medelių, ir dar daugiau gėlių...
Šalia vaikštantys ligoniai šypsojosi, o žmogus atvyniojo ritinį.
„Kaip šauniai padirbėjai. Kadangi padirbėjai prie ligoninės, gyvendamas šioje pilyje nesirgsi. O pilis jau apsupta nuostabiausių sodų. Dabar nuspalvinsime pilies priimamąjį, valgomąjį, svetaines, virtuvę. Pasikviesk ką nors į svečius“.
Žmogus galvojo, ką galėtų pakviesti. Prisiminė, jog seniai svajojo pamaitinti stokojančius žmones. Dabar buvo toks sujaudintas ir nustebęs, kad įgavo drąsos tai padaryti. Nuėjęs prie miestelio bažnyčios, sutiko ten keletą, prašančių išmaldos. Juos ir pasikvietė. Vargšai į geradarį žiūrėjo išpūstom akim, o jis džiaugsmingai dėjo ant stalo visa, ką turėjo...
Kai svečiai išėjo, žmogus atvyniojo ritinį:
„Puiku. Kadangi padėjai vargšams, tau neteks elgetauti... Dabar pilyje rasi ne tik savo mėgiamas spalvas, bet ir baldus. O dabar nuspalvinkime poilsio ir darbo kambarius. Padėk kam nors...“
Žmogus prisiminė, kad vienas miestelio mokytojas dėl prastos sveikatos niekaip negali pabaigti sukalti tvoros aplink namą. Pasiraitojo rankoves nuėjo jam padėti.
Kai tvora buvo baigta, žmogus atvyniojo ritinį:
„Gerai padirbėjai. Savo darbo kambaryje rasi mėgiamiausias knygas – ne tik skaitytas, bet ir tas, kurių dar neperskaitei. Aš jau žinau, kurias pamėgsi... Tad jomis aprūpinau tavo darbo kambarį. O taip pat ten rasi patogią kėdę, stalą, kad galėtum rašyti... Poilsio kambariuose jausies lyg vandenyno pakrantėje ar botanikos sode – žiūrint, kur tuo metu norėtum būti. Taip pat rasi dailės dirbtuvę, nes žinau, kad mėgsti piešti. Čia galėsi nutapyti ir savo svajones... “
Žmogus perskaitė ir susimąstė. Išties, pilis dabar turėtų būti spalvota – juk užduotys išpildytos... Tačiau ritinyje daugiau nebuvo jokios užuominos, ką daryti toliau.
Žmogus mąstė mąstė, o tuomet nusprendė grįžti prie ežero. Pagalvojo, gal ritinyje užduotis ar koks nurodymas atsiras vėliau.
Sustojęs ant kranto ir pasilenkęs link vandens vietoj savo atvaizdo staiga pamatė nuostabaus grožio, kupiną gaivių spalvų pilį!
- Bet kaip man čia įeiti? – garsiai pamąstė žmogus.
- Kol kas negali įeiti, nes tavo širdis nešvari, - liūdnai atsakė ežeras.
- Kaip tai? – nustebo žmogus.
- Tu nesi atleidęs vienam žmogui. Tavo nuoskauda tave apakino, padarė išdidžiu, nedėkingu, ambicingu. Taip, tu padarei keletą labai gražių darbų, tačiau kol tavo širdis liks neapvalyta, kol neatleisi tam žmogui, įeiti negalėsi.
- Bet tai neįmanoma! – liūdnai sušuko žmogus.
- Taip, kartais tai sunkiau, nei daryti gerus darbus, tačiau – įmanoma.
Žmogus nusiminė. Atsisėdęs po šalia augančiu medžiu susimąstė ir... pravirko. Gailavo, kad pyksta. Atminty iškilo visa, kas jį siejo su žmogum, kuriam jis negalėjo atleisti. Prisiminęs visas gražias akimirkas iki tos dienos, kai tas žmogus jį įskaudino, keliautojas labai nuliūdo. Suprato, kad neturėjo taip pykti ir leisti nuoskaudai iškreipti paveikslą žmogaus, kurį kadaise taip mylėjo.
„O juk tiesą mano močiutė sakė, kad meilė padengia visas nuodėmes...“ – galvojo žmogus, prisiminęs savo vaikystę, kai močiutė jį girdydavo šiltu karvės pienu.
Pajutęs, kad norėtų nuo ašarų nuprausti savo veidą, žmogus vėl priėjo prie ežero. Nusiavė batus ir įlipo į gaivų vandenį. Vos rankomis pasėmė vandens ir juo palietė veidą, pajuto, jog kažkas pasikeitė. Atsimerkęs pamatė, kad stovi prie tvenkinio, o šalia stūkso nuostabaus grožio pilis.
Nuščiuvęs žmogus artinosi prie pilies.
Durys prasivėrė pačios, ir žmogus pamatė neregėto grožio menes.
- Įėjęs į pilies prieangius tu nubusi, - pasakė kažkoks balsas.
Žmogus apsidairė, bet nieko nebuvo.
- Bet aš galvojau, kad galėsiu pasivaikščioti po šią pilį... Galvojau, pamatysiu visą jos grožį...
- Jos grožį tu turi savo širdyje, - pasakė balsas, - tačiau joje gyvensi tuomet, kai tavo laikas žemėje baigsis. O dabar į savo pilį kvieskis kitus.
- Kaip tai? – nustebo keliautojas.
- Kiekvienas žmogus, su kuriuo bendrausi, su kuriuo tave sies nors kokios aplinkybės – susilies ir su tavo pilies grožiu, nes tai tavo širdis, tavo vidinis pasaulis.
- Tai aš danguje? – paklausė žmogus ir suglumęs apsidairė.
Bet niekas jam neatsakė. Tuomet, įeidamas į pilį žmogus paklausė:
- Ar tu esi Dievas?
Tą pačią akimirką keliautojas nubudo. Šalia tyvuliavo gaivus ežero vanduo, žydėjo gėlės... Žmogus akimirkai nusivylė, kad pilies nebėra, bet viską prisiminęs pasijuto toks laimingas – keliautojas nudžiugo, kad žmogaus gyvenimas nesibaigia mirtimi, kad danguje stūksanti pilis atspindės jo paties širdį, kad kada nors jis pamatys balso, kuris su juo kalbėjosi, savininką... Juk jautė tokią didelę meilę tame ypatingame balse.
„Kaip svarbu saugoti savo širdį... Neleisti, kad kažkuri mano pilies menė būtų šalta, atstumianti...“ – pagalvojo keliautojas.
Tuomet žmogus nubudo dar kartą ir suvokė, jog sapnavo, kad sapnavo. Atsisėdęs lovoje nusišypsojo, pažvelgė pro langą. Kieme kažkas sodino medelį....

 

 

3 VIETA
Pasaka: “Spalvotoji pilis”
Autorius: Donata

„Ilgai tavęs nekankinsiu, duosiu tau ritinį, jame tu perskaitysi sąlygas, kurias įvykdžius, pilis taps spalvota, ir tu tada galėsi į ją įeiti ir prabusti“, – pasakė ežeras ir išmetė ant kranto prie keliautojo kojų ritinį. Keliautojas vis dar jautėsi suglumęs ir keistai nustebęs. Kiek atsitokėjęs, priklaupė ant žemės ir palengva pakėlė ežero numestą paslaptingąjį ritinį. Nedrąsiai, iš jaudulio drebančiomis rankomis žmogus ryžosi jį atverti. Ritinyje glūdėjo į žemėlapį panašus popieriaus lapas su instrukcija. Barkšt! „Kažkas viduje dar yra“ – balsu tarė žmogus. Tai buvo raktas. Raktas – suteikiantis galimybę patekti į pilies vidų.
-Neskubėk taip, - vėl prakalbo ežeras, - šis raktelis atrakina tik spalvotas pilies duris.
Keliautojui nebeliko nieko kita kaip vėlei griebtis instrukcijos. Galvoje sukosi begalės minčių, o akyse kaupėsi ašaros. Nepaisant to, jis nusprendė nepasiduoti. Minėtoje instrukcijoje buvo nurodyti trys punktai, trys žingsniai skiriantys žmogų nuo spalvoto pasaulio. Ežeras palinkėjo jam kuo didžiausios sėkmės ir paragino greičiau leistis į kelionę. Žmogus jautėsi tarytum būtų užkasto lobio ieškotojas.
-Štai aš jau miške, - nerimastingai būties vietą apžvelgė keliauninkas.
„Pirmasis dalykas, kurį turi padaryti, įlipti į aukštą, žaliuojantį medį, tik taip nugalėsi savo baimę“, - skelbte skelbė instrukcija. Žmogus neturėjo kito pasirinkimo ir pradėjo sliuogti medžio kamienu, nors reikia paminėti jog realiame gyvenime aukščio bijojo lyg žuvys sausumos. Po kelių minučių kopimo keliautojas išvydo dailų, įvairiaspalvį paukštį, snape laikantį teptuką. Pakilus vėjo gūsiui ir žmogui nespėjus pratarti nė žodžio, paukštis suplasnojo. Nespėjus atsitokėti, keliauninkas kojomis pajuto žemę ir lengviau atsiduso. Negana to, teptukas jau gulėjo jo delne.
-Džiugu!, - apimtas laimės sušuko keliauninkas.
Antrasis instrukcijos punktas buvo dar sudėtingesnis. Eidamas miško takeliu jis sutiko senelį, kuris atrodė toks liūdnas ir be galo pavargęs. Žmogus neiškentęs susistabdė senelį ir paklausė kas jį taip nuliūdino. Pastarasis tyliai atsakė:
-Neturėjau kąsnio burnoje daugiau nei tris dienas. Nebeturiu jėgų keliauti toliau...
Žmogus prisiminė ritinėlyje turįs šiek tiek maisto ir vandens, kuriuos jam į kelionę buvo įdėjęs ežeras. Instrukcijos vykdytojas šastelėjo ant kelmo, išsitraukė dar taip skaniai kvepiančias bandeles ir pasiūlė prie jo mažytės iškylos prisijungti seneliui. Pavalgę jie nutarė traukti savo keliais, tačiau senelis sustabdė keliautoją.
-Atsidėkodamas už tavo dosnumą, dovanoju šiuos visų vaivorykštės spalvų dažus. Taigi, išpildęs antrąjį punktą, keliauninkas atskleidė savo draugiškumą bei parodė jog esti nesavanaudiškas.
Sugrįžęs prie ežero kranto, žmogelis atsiminė dar neįgyvendinęs trečiojo instrukcijos punkto.
„Galiausiai privalai įrodyti savo sąžiningumą, tuomet pilis nusidažys ryškiomis spalvomis“, - buvo rašoma paskutiniame įmantrų žemėlapį primenančios instrukcijos sakinyje. Tiesa, žmogus niekuomet net savo patiems geriausiems draugams nebuvo sakęs, kad labai mėgsta skaityti pasakas. Tuomet vėl prabilo skaidrus ir taip palengva tyvuliuojantis ežeras:
-Atsakyk į klausimą – ar tiki pasakomis ir stebuklais?
- Pasauliu netikiu, o pasaka tikiu, - nuostabaus lietuvių poeto Henriko Radausko eilėraščio žodžius pakartojo keliautojas. Su lyg šia eilute dažai bei teptukas įkrito vandenin ir pilis tapo spalvota. Dabar žmogus jau galėjo įeiti į ją. Išsiėmęs iš ritinio raktą, atrakino spalvotosios pilies duris.
- Spalvos šiam pastatui suteikė dar daugiau didingumo, - spindinčiomis iš laimės akimis kalbėjo žmogus. Jis nebejautė pradžioje mintis ir veiksmus taip stipriai kausčiusios baimės. Padėkojęs ir atsisveikinęs su ežeru, atradęs savotišką lobį keliautojas įėjo į pilies vidų. Ausis persmelkė nemalonus, bet gerai pažįstamas garsas. Tai buvo žadintuvas. Pramerkęs akis žmogus dar keletą minučių pamąstė apie tokį tikrovišką sapną ir pakylėtas pasakiškos jėgos puolė ruoštis pradėti naują darbo dieną.

 

 

 

Su nugalėtojais organizatoriai susisieks nurodytu el. paštu. Jei per savaitę negautumėte pranešimo, kreipkitės el. paštu info@mama.lt