Naujagimio "bendravimas" su žmonėmis


2014 06 05 | Autorius: Karolina Gintalienė

Naujagimio

Ką tik gimęs naujagimis yra gamtos nulemtos poros "mama ir vaikas" narys. Šis darinys išgyvena tik tuomet, kai abu poros nariai yra kartu.

Mažojo žmogaus riksmas, verksmas, mimika, judesiai yra ženklai, pranešantys motinai: "Atkreipk į mane dėmesį."

Motinos žvilgsnis, nuotaika, šypsena, šiluma, elgesys veikia mažylio smegenis. Taip per motiną, tėvą ir kitus gimines bei artimuosius mažylis jau nuo gimimo susipažįsta su jį supančio pasaulio ypatumais.

 

Naujagimiui reikia žmogaus šypsenos

Eksperimentais nustatyta, kad nuo pat gimimo akimirkos su mažuoju žmogučiu būtina kuo ilgiau būti kartu ir bendrauti, nes jis jau sugeba skirti sudėtingesnius daiktus nuo paprastesnių.

Šveicarų gydytojas F. Šritmanas 4 dienų naujagimiams rodė spalvotas korteles su piešinukais ir be jų. Prietaisais buvo registruojama naujagimio reakcija. Naujagimiai kai kuo domėjosi - jų žvilgsnis ilgėliau stabteldavo prie kortelių, kuriose buvo kas nors nupiešta.

Kiti mokslininkai įrodė, kad dviejų savaičių naujagimiai sudėtingesnės formos ir įvairiai nuspalvintus daiktus stebi mieliau negu paprastos (stačiakampio, kubo, rutulio, cilindro) formos vienspalvius daiktus. Taip pat nustatyta, kad dviejų mėnesių kūdikiams paveikslėliais su ovalais, apskritimais patinka labiau negu su lygiagrečiomis linijomis.

Kad kūdikiui būtina bendrauti su suaugusiaisiais, įrodė kitas eksperimentas. Keturių dienų-šešių mėnesių kūdikiams buvo rodomi trijų rūšių ovalai: ryškiai nuspalvintas, linksmos išraiškos ir netvarkingai nupieštas žmogaus veidas. Kūdikiams labiausiai patiko ovalas su linksmo žmogaus veidu. Kūdikiai tarsi sakė: "Turime įgimtą gebėjimą suvokti žmogaus veidą."

Pateiktų bandymų rezultatai rodo, kad naujagimis ar kūdikis yra siekiantis suvokti pasaulį individas ir kad jam neužtenka sotaus pieno, ramaus miego ir švarių vystyklų. Jam, siekiančiam pažinti pasaulį, reikia žmogaus šypsenos, žvilgsnio, žodžio - t.y. visokeriopo ryšio.

 

Naujagimiai nori bendrauti

Visi vaiko organai, taip pat ir klausos, susiformuoja iki gimstant ir prisitaiko suvokti atitinkamo dažnio garsus. Kalbančių žmonių gestai ir mimika palydi, papildo ir perteikia kalbos garsus. Ši kalbos ir gestų, mimikos sąveika vadinama sinchronija.

Tai žinodami JAV mokslininkai "pokalbio" dalyviais pasirinko vienos dviejų dienų naujagimius. Nufilmavus mažųjų reakcija į kalbą, buvo pastebėta, kad jie ne tik skiria žmogaus kalbą, bet ir atsako į ją judesiais.

Sinchronija atsirasdavo, kai tik naujagimis išgirsdavo žmogaus balsą, nesvarbu, kokia kalba į jį buvo kreipiamasi.Nekalbiniai, pavyzdžiui, muzikos instrumentų, garsai jokios sinchronijos nesukeldavo.

Toks naujagimių elgesys rodo, kad jie vos gimę nori girdėti suaugusiojo kalbą, kad atskiria ją nuo kitų aplinkos garsų, yra dėmesingi žmogui ir jo elgesiui, tik kol kas nemoka suaugusiajam atsakyti kalba. Mokslininkų bandymas akivaizdžiai įrodė, kad naujagimis nuo pat gimimo trokšta bendrauti su suaugusiuoju.
Naujagimis, kūdikis pažįsta pasaulį per suaugusįjį, kopijuodamas jo elgesį ir t. t. Kiekviena mama pamato, kaip pirmo mėnesio pabaigoje į jos ar kito artimo žmogaus šypseną mažylis atsako mėginimu šypsotis. Tą patį jis daro, kai girdi motiną ar mato jos veidą.

Vėliau į motinos šypseną atsako tvirta šypsena ir rankų bei kojų judesiais. Taip mažasis žmogus nori atkreipti į save suaugusiojo dėmesį, įtraukti jį į "pokalbį". Paimtas ant rankų, mažylis sustingsta apimtas palaimos. Taip atsitinka nuo antro gyvenimo mėnesio pabaigos.

 

Naujagimiai atskiria gerą nuo blogo

Kitas tyrimas įrodė visiems žinomą teiginį: "Vaikas iš karto atskiria blogą žmogų nuo gero", t. y. mažasis žmogus geba justi skirtingų sąvokų prasmę. Vienas ir tas pats asmuo - mokslininkė, geranoriškai šypsodamasi, vieniems kūdikio veiksmams pritardavo, sakydama: "Taip, gerai", kitiems tuo pačiu balso tonu ir šypsena sakydavo: "Ne, taip nereikia."

Kūdikio veiksmai priklausė nuo to, kas buvo sakoma. Kai kūdikio veiksmams buvo pritariama, šis švytėdavo šypsena ir kartojo pagirtą veiksmą. Neigiamas kūdikį slopino: jo šypsena buvo "kreiva", neryški, santūri, judesių jis nekartojo.

Kitaip tariant, nuo suaugusiojo žodžių pasikeisdavo ir mažojo žmogaus reakcija - iki abejingumo ar net visiško priešiškumo. Kol kas nežinoma, kaip, kokiu būdu kūdikis suvokia teigimą ir neigimą.

Taip pat pastebėta, kad kūdikis po tyrimo, kuris būdavo jam nemalonus, vėl pradėdavo plačiai ir geranoriškai šypsotis, judinti rankas ir kojas. Vadinasi, mažasis žmogus vėl bandydavo pelnyti suaugusiojo prielankumą. Tai rodo, koks svarbus kūdikiui yra suaugusiojo dėmesys ir meilė.

 

Naujagimiams reikia motiniškos meilės

Pasualyje žinomas vaikų psichoanalizės specialistas D. V. Vinikotas teigia: "Jei norime, kad kūdikis užaugtų sveikas, nepriklausomas, visuomeniškas žmogus, jam būtina gauti gerą pagrindą. Jį laiduoja motinos ir kūdikio, vaiko ryšys, vadinamas meile."

Motina yra asmuo, kuris pirmiausia įžengia į gimusio žmogaus pasaulį ir daro jam didžiausią įtaką. Motinos meilė vaikui yra išskirtinė. Jos jėgą lemia motinystės instinktas - poreikis duoti. Ir duok tiek, kiek vaikui reikia ir kol reikia, kad jis vienas galėtų stoti į akistatą su pasauliu.

Pasak šalyje žinomos psichologės A. Griškonytės, motinos meilė nėra auka ar vien tik malonumas. Tačiau nėra mokyklos, kurioje būtų mokoma motinos meilės. Pradžiamokslį kiekviena įgyja stebėdama savo motiną ir kitas giminės moteris.


Šis straipsnis buvo paremtas Algimanto Vingro ir Vilijos Černiauskienės knyga "Pirmieji penkeri gyvenimo metai", kurią išleido "Alma Littera" leidykla.