Pasaka apie du medinčius


2011 05 17 | Autorius: Administrator

Pasaka apie du medinčius

Vie­nas žmo­gus sa­vo pa­var­gu­sio bro­lio sūnus už tai, kad jie iš­kep­tos auk­si­nės paukš­tės po šmo­te­lį mė­sos su­val­gė, int gi­rią iš­ve­žęs, pa­klai­di­nęs ir juos ten pa­li­kęs. Ra­dęs juos tan­ku­my­nuo­se tos gi­rios sar­gas, už­au­gi­nęs pas sa­ve, iš­mo­ki­nęs ge­rai šau­dyt ir da­vęs po šau­tu­vą, pa­lei­dęs juos in svie­tą. Be­ai­da­mi per gi­rią, su­ti­kę jie zui­kę bė­gant. No­rė­ję už­šaut, bet ta at­si­pra­šius ir da­vus jiems po zui­ku­tį. To­liau su­ti­kę la­pę, vil­kę, meš­ką, le­vę ir nuo vi­sų ga­vę po vai­ką.
Per­si­sky­rę nu­vėję bro­liai to­liau. Vie­nas, sa­vo žvė­rių ly­di­mas, nu­vė­jęs in ka­ra­liaus mies­tą, o su­ži­no­jęs, kad to ka­ra­liaus duk­tė bū­sian­ti ant­ ry­to­jaus sma­ko pra­ry­ta, nu­vė­jęs už mies­to ant to kal­no pa­skir­ton sma­kui vie­ton, ir jam ko­vo­je su sep­tyn­gal­viu sma­ku pa­si­se­kę jam vi­sas gal­vas nu­ka­po­ti. Kadan­gi pirm to sma­kas, iš nas­rų ug­nį leis­da­mas, bu­vo ant kal­no žo­les už­de­gęs, tai žvėrys, ma­ty­da­mos, kad jų po­nui no ug­nies ga­lė­tų būt blo­gai, vi­si šo­ko, su ko­jom už­min­džio­jo ug­nį, o pas­kui ne­gy­vo sma­ko kūną su­dras­kė. Su iš­gel­bė­tą­ja ka­ra­lai­te pa­si­šne­kė­jęs, tas vai­ki­nas, la­bai nu­var­gęs būda­mas, at­si­gu­lė at­sil­sėt, o le­vui pa­sa­kė:
– Tu, stip­riau­sias ap­gy­nė­jas, žiūrėk, kad mums mie­gan­tiems kas blo­go ne­at­si­tik­tų: sto­vėk prie sar­gy­bos.
At­si­gu­lė ir už­mi­go sun­kiai. Le­vas at­si­gu­lęs sa­ko meš­kai:
– Tu sau­gok, aš ir mig­su.
Meš­ka sa­ko vil­kui:
– Tu sau­gok, aš ir mig­su, o jei kas bus blo­go, tai ma­ne pa­bu­dink.
Vil­kas sa­ko la­pei, o la­pė – zui­kiui: viens ki­tam lie­pė sau­got – ir vi­si su­mi­go.
Ka­ra­liaus ve­žė­jas, pa­tė­mi­jęs, kad ant kal­no vis­kas ap­ty­ko, at­ėjęs ir ra­dęs vi­sus mie­gan­čius, nu­kir­to kar­du me­din­čiui gal­vą, o tą pa­ną, mie­gan­čią pa­ė­męs, nu­ne­šė no kal­no, kol anoj pa­bu­do iš kie­to mie­go. Pa­bu­du­sią pri­ver­tė pri­siekt, kad jis ją iš­gel­bė­jęs ir kad ji už jo te­kė­sian­ti.
Tuo tar­pu po il­go mie­go pa­bu­do jau ir žvėrys. Zui­kis, kai­po bai­liau­sias, pir­miau pa­bu­do. Pa­bu­dęs pa­bu­di­no la­pę, la­pė – vil­ką, vil­kas – meš­ką, meš­ka – le­vą. O ka­da le­vas pa­ma­tė, kad jau jų po­nas ne­gy­vas, bal­siai su­ri­ko an meš­kos:
– Dėl ko ma­ne nepa­bu­di­nai?!
Meš­ka per­da­vė at­gal to­liau, o ant ga­lo vi­sa bė­da kri­to ant zui­kio. Žvėrys tuoj no­rė­jo zui­kį už­mušt, o zui­kis sa­ko:
– Ne­už­muš­kit ma­nęs. Aš ži­nau už šimto my­lių vie­ną kal­ną, ten yra to­kių šak­ne­lių. Kad tik in­dėt po­nui int bur­ną, tai jis tuoj su­gis ir at­gis.
Sa­ko le­vas:
– Tai tu bėk ir žiūrėk, kad in dvidešimt keturias va­lan­das par­neš­tum, o kad pa­si­vė­ly­si, tai aš ta­ve su­dras­ky­su.
Zui­kis in tais va­lan­das par­ne­šė tų šak­ne­lių. Tuoj le­vas pri­dė­jo gal­vą prie pe­čių, ale in ki­tą pu­sę bur­na, tuo indė­jo jam in bur­ną tų šak­ne­lių – tuoj su­gi­jo ir at­gi­jo. Ale žiūri, kad jau pas jį ka­ra­lai­tės nė­ra.
– Na, – sa­ko, – kol aš mie­go­jau, tai ji ma­ne pa­me­tė...
Ta­da le­vas jam vi­są at­si­ti­ki­mą pa­pa­sa­ko­jo. Ale jis ap­si­žiūrė, kad jo bur­na in ki­tą pu­sę. Sa­ko:
– Kaip da­bar bus? Aš jau bū­su ki­toks su­tvė­r­i­mas, kaip ki­ti.
Le­vas sa­ko:
– Aš kad teip ne­ge­rai pa­da­riau, tai aš ga­liu pa­tai­syt sa­vo klai­dą. Aš misli­jau, kad in tą pu­sę da bus gra­žiau, o jei teip netin­ka, tai aš tuoj pa­tai­sy­su.
Tuoj nu­su­ko tą gal­vą, ap­su­kęs ki­ta pu­se in­dė­jo in bur­ną tų šak­ne­lių – tuoj su­gi­jo ir at­gi­jo vėl jų po­nas.
Da­bar, kad už­dirb­tie sau duo­ną, iš­mo­ki­no žvė­ris šokt, tai jis, būda­vo, šo­ki­na ir tu­ri mais­to, ir jam ne teip nuo­bo­du leis­tie die­nas. Be­ai­da­mas ap­link, at­ėjo vėl in tą ka­ra­liaus mies­tą – ra­do jau tos ka­ra­lai­tės ves­tu­ves su tuom ve­žė­ju. Nu­ė­jęs pas ka­ra­liaus na­mus, pa­lie­pė žvė­rim šokt. Ką pa­ma­čiusi ka­ra­lai­tė lie­pė jį pa­šaukt su žvė­ri­mis in vi­dų, pa­ži­no jį ir už jo iš­te­kė­jo, o ap­ga­vi­ką ve­žė­ją su­dras­kė terp ke­tu­rių bu­lių.
Pra­ėjus ko­kiam ten lai­kui, jis iš­jo­jo in gi­rią me­džiot. Su­ti­ko al­nę – o teip bu­vo pa­si­ver­tu­si ra­ga­na – ėmė ją vy­tis ir nu­si­vi­jo in to­kius tan­ku­my­nus, kad jau at­gal grįž­tie nega­lė­jo. Čion toj ra­ga­na jį ir vi­sas jo žvė­ris in ak­me­nis pa­ver­tė. Ir tik jo ki­tam bro­liui vė­liaus pa­si­se­kė su­grieb­tie tą ra­ga­ną ir juos vi­sus iš­gel­bė­tie, o ra­ga­na – žvė­rių su­dras­ky­ta.