Kaip įsigyti ir auklėti jorkšyro terjerą


2009 09 30 | Autorius: Eli.lt

Kaip įsigyti ir auklėti jorkšyro terjerą

Pirkimas


Pirmiausia reikia priminti, kad jorkšyrų terjeras – tai mažytis, plaukuotas ir labai gudrus žvėriukas su nuostabiu kaspinu ant viršugalvio (ar virš ausies, akių – kaip pasitemps) ir ilgais, šilkiniais gaurais (kurie, beje, nesukelia alergijos, tačiau reikalauja kasdieninio šukavimo).


Taigi Jūs seniai svajojate įsigyti šuniuką, bet vieno kambario bute labradorui vietos niekaip neužtektų? Ir štai.. tam ta ra ram! Dėmesį patraukė mažas, linksmas gauruotas kamuoliukas. O dar draugai papasakojo, kad šis šuo ypatingai nuovokus, geras, mielas ir drąsus. Ir jūs sutikote...


Žinoma, šuniuką geriausia pirkti klube. Ten jums suteiks rekomendacijas, kaip jį prižiūrėti, o sunkią minutę ir patars. Bet! Turėkite galvoje, kad klubas pasiima 50% šuniuko kainos. Taigi... tam ta ra ram... paruoškite dar vieną tūkstantėlį! Juk gerų tėvų palikuonis, rastas pagal skelbimus laikraščiuose, kainuoja apie kelis tūkstančius litų.


Jeigu atliekamų šlamančių namuose nėra (parodykite pirštu, pas ką jie auga gėlių vazone), tuomet peržvelgti skelbimus galima. Pasitaiko netgi visai neblogų variantų.


Jeigu norite pratęsti giminę, o paskui parduoti šuniukus (Pagalvokite! Už šuniuką – po kelis tūkstančius ar daugiau ir galėsite visai nedirbti), tuomet reikia pirkti "mergaitę" (kaip bebūtų keista) ir kuo stambesnę. 4 mėnesių amžiaus ir sverianti 2 – 2,5kg tiks!


Jeigu planuojate su šunimi dalyvauti parodose ir visur juo girtis, tuomet jis turi būti apie 1,5kg svorio.


"Berniukai" kuo mažesni, tuo geresni – pareikalavimas bus! 4 – 5 mėnesiai – optimalus amžius: veisėjas jau paskiepijęs šuniuką (nebereikia vežioti į veterinarijos kliniką) ir šis jau paaugęs.


Jeigu būsimojo augintinio svoris, amžius ir kaina bei veisėjo balsas patiko, griebkite piniginę į dantis ir pirmyn! Vietoje vertėtų apžiūrėti gyvūnėlio mamą, jo sąkandį ir kailio būklę. Dantys turi būti lygūs, viršutiniai išsikiša labiau nei priekiniai (kaip žmogaus), iltys susikryžiuoja. Kailis minkštas, švelnus. Spalvą galima įvertinti pasižiūrėjus į mamą ir tėčio fotografiją. Atspėti nesistenkite – vis tiek "peržydės" (tai yra pasikeis atspalvis).


Jorkšyro terjerų veislės šuniukai paprastai būna drąsūs ir judrūs. Ir labai meilūs. Jeigu pirmojo susitikimo metu jo rožinis liežuvėlis aplaižė jūsų veidą, jūs suradote tikrą draugą! Bet jeigu gyvūnas nesileidžia paglostomas, bėga ir kategoriškai atsisako su jumis bendrauti, nereikia tikėtis, kad jis pripras. Geriau ieškokite kito veisėjo. Bet ir nesijaudinkite, nesmerkite savęs – kartais taip nutinka. Paprasčiausiai neužsimezga kontaktas.


Taigi pats svarbiausias jūsų gyvenime sandėris sudarytas! Ir juodai auksinis kamuoliukas jau tikrina jūsų buto kampelius. Vėliau prasidės grumtynės, kas namuose šeimininkas. Nepasiduokite! Mirkčiojimas didelėmis, juodomis akimis, cypimas ir inkštimas – visa tai silpnų nervų žmonėms. Jeigu pasiduosite, pasiruoškite augintinio isterijoms ir išlepimui. Šlapinsis ten, kur norės, los su priežastimi ir be priežasties, o prieš prievartą kovos negailestingai. Aš savo Dženi vieną kartą pamaitinau iš rankų. Paskui ji visą vakarą stovėjo šalia dubenėlio ir lojo: "Duok!". Nedaviau. Naktį girdžiu – krebžda. Aš – bosas!


Dar šiek tiek apie maistą. Renkatės jūs. Arba ryžiai su daržovėmis, kepenėlės, virta vištiena ir kalakutiena, varškė, grietinė, kefyras, vitaminai, papildai, kaulai. Prie viso šito pridėkite skrandžio sudirginimą, viduriavimą ir vėmimą, jei tik kažko ne taip užvalgė. Arba subalansuotas sausas maistas. Ir nuolatiniai visų pažįstamų kaltinimai žiaurumu ir piktumu. Frazę "Pati džiūvėsiais gyva būtum" priimu kaip musių zyzimą.


Nuo pirmųjų dienų reikia priprasti prie susižavėjimo šūksnių gatvėje. "Oi, kokia mažytė", "Žiūrėk, kokia juokinga!", "Oi, su kaspinėliu!" ir panašios pagyros lydės jus ir jūsų draugą pasivaikščiojimų ir kelionių metu.


Visa tai taip pat praleiskite pro ausis!


Svarbiausia – kartu! Visada ir visur! Nes su šia brangenybe nesinori skirtis nė vienai minutei...

 

Kas namuose šeimininkas?


Taigi jūs nusipirkote jorkšyro terjerą. Jeigu galvojate, kad jis verks ir ilgėsis mamos visą savaitę, labai klystate. Šis pats smalsiausias sutvėrimas tuoj pat puls patikrinti jūsų butą! Ir! Suras pačius slapčiausius kampelius, ištrauks prieš metus dingusią kojinę, visur išmėtys žaislus (reikėtų įsigyti bent vieną prieš parsivežant šuniuką į namus), o paskui seks jūsų pėdomis ir reikalaus nežinia ko.


Auklėti šios veislės gyvūnus yra ypatingai sunku. Žiūrint į dvi juodas akis – sagutes, į menkutį plaukuotą kūnelį, matant išsigandusį žvilgsnį ir pabruktą uodegą, paprasčiausiai neįmanoma subarti šio sutvėrimo. O reikia. Kitaip jis užsisės ant galvos. Ir, nežiūrint į tai, kad jo svoris nedidelis, labai jums trukdys.


Taip. Tai bus pati didžiausia problema jūsų bendro gyvenimo kelyje – kuris kuriam nusileis. Jorkšyrų terjerai labai greitai pripranta prie gero. Kruopelytė silpnumo ir mažasis monstras leis sau pernelyg daug. Šunys labai gerai jaučia žmonių emocijas ir nuostabiai jais manipuliuoja.


Šuniuką reikia šukuoti nuo pirmųjų dienų. Nors vos tik pamatęs šepetį jūsų rankose šis plaukuotas kamuoliukas pavirs kirmėlės, slieko ir policijos sirenos hibridu. Nepasiduokite! Užfiksuokite bet kokioje pozicijoje (aš tvirtai prispaudžiu prie kelių) ir šukuokite šukuokite šukuokite. Jeigu esate įsitikinę, kad mažyliui neskauda, o jis vis tiek cypia ir inkščia, riktelėkite. Kartais padeda. Jeigu neveikia, galima suduoti laikraščiu. Ne delnu (ploni jorkšyrų terjerų kaulai labai trapūs – patys nepastebėsite, kaip... ne apie tai nekalbėsime), o į vamzdelį susuktu laikraščiu. Jeigu leisite šuniui isterikuoti, teks susitaikyti su tuo, kad jis taip elgsis visada. Svarbiausia – nebijoti riksmų ir dirbti savo darbą. Jūs esate šeimininkai!


Galima išmokyti šlapintis ant laikraščio (labai patogus būdas mažiems šuniukams, ypač kai oras lietingas). Spaudinį šiek tiek sudrėkinkite šviežioje balutėje ir padėkite ten, kur planuojate įrengti šuns tualetą. Nuo šios dienos barti už okeanus viduryje kambario reikia negailestingai. Ir netgi mušti. Žinoma, kaip ir anksčiau laikraščiu. Galima pabandyti reikalus atlikti lauke... Bet asmeniškai mums tai nepavyko, nes tingėjau, o šuns kailis ilgas ir išsiterlioja per 5 minutes. Be to, nebuvo laiko pasivaikščiojimams.


Jorkšyrų terjeras – labai simpatiškas ir madingas padaras. Todėl dauguma merginų juos tamposi visur: į restoraną, į parduotuvę, į darbą ir kitur. Bet ir šiuo atveju turiu kelis patarimus. Pirmiausia, prieš išdidžiai žygiuodama į svečius augintiniui parinkusi kaspinėlį pagal savo suknelės spalvą, pagalvokite, ar jam ten bus gera. Jeigu susirinks didelė, triukšminga ir dar rūkanti kompanija, geriau šunelį palikti namuose. Ir jums ramiau (niekas neužmins) ir jo nervus patausosite. O jeigu ruošiatės pas tėvus arba gerus draugus, visuomet prašom! Visiems bus malonu. Asmeniškai aš savo žvėrelį į restoraną pasiėmiau du kartus. Vieną kartą todėl, kad iš restorano važiavome į sodybą, o kitą kartą todėl, kad ten turėjome susitikti su užkietėjusia Žaninos fanatike (mergaitė matė mūsų nuotraukas, bet nebuvo mačiusi gyvo šuns). Manau, abu kartai pateisinami. Kankinti šunį tik tam, kad pasipuikuotumėte, tikriausiai neverta.


Ką galiu pasakyti apie iškylas į užmiestį? Tai beveik privaloma. Jorkšyras – ne pagalvėlių šuo. Jam nepatinka praustis, šukuotis ir gulėti ant lovos. Jam patinka žaisti, bėgioti, loti ir patraukti dėmesį. Nieko nebijokite – net ir kepant šašlykus arba vartantis paplūdimyje jūsų augintinis sugebės sužavėti du – tris žmones ir pažaisti futbolą (beje, mano Žanina su tuo susitvarko kaip tikra virtuozė: apie tai jau visi kalba).


Mes netgi einame į turistinius žygius. Tris dienas gyvenome vienoje iš Ladogos ežero salų. Dženifer sužavėjo visus ir pelnė "Jūrų vilko" vardą. Kad ir kaip būdavo pavargusi, anksčiau už mane neatsiguldavo. Jeigu ją pasiimdavo į valtį, o aš likdavau krante, ji šokdavo į vandenį ir plaukdavo pas mane. Visus pakerėjo savo gyvybingumu, drąsa ir atsidavimu...


Mažąjį gauruočių lengva išmokyti komandų. Praėjus vos kelioms treniruotės minutėms jis supranta, ko iš jo nori. Taigi mes periodiškai stebiname svečius galimybėmis "sėdėti", "gulėti" ir "tarnauti". "Balsas" kažkodėl nepavyksta. Ne todėl, kad jo nėra, o todėl, kad naudojamas ne pagal paskirtį. Ne, žinoma, Žanina loja, kai skambina į duris arba kai girdi triukšmą laiptinėje. Bet dažniausiai garsų "au au" mes girdime, kai visiems žinomas kamuoliukas jau atneštas ir padėtas kuo arčiau, o šeimininkė nereaguoja.


Taip, jorkšyrai žaidžia daug. Energijos turi daugiau nei "Duracel" elementai – juk kažkada jie Jorkšyrų grafystėje medžiojo žiurkes. Jau seniai savo akyse nematė žiurkių, bet instinktai išliko iki šių dienų. Bet ir šiuo atveju nereikia pasiduoti gauruotojo žavesiui. Jeigu esate užsiėmę arba nenorite žaisti, paaiškinkite tai savo augintiniui. "Au au" neturi niekam trukdyti. Futbolas turi teikti malonumą ir šeimininkui, ir numylėtiniui. Svarbu laiku prisiminti, kad šeimininkas – jūs, o numylėtinis – jis.


Na, ir svarbiausia – su šuniuku elkitės atsargiai ir dėmesingai. Juk mes atsakingi už tuos, kuriuos prisijaukiname...