Paulo Coelho "Brida". Ištrauka 3


2008 12 18 | Šaltinis: 'Vaga'

Paulo Coelho

 

Paulo Coelho, BRIDA, iš portugalų kalbos vertė Valdas V. Petrauskas, Leidykla VAGA, 2008.
 
 

Ištrauka
 

 
Ji išsiblaškiusi žiūrėjo į vaikus, žaidžiančius aikštėje. Kažkas kartą jai sakė, jog kiekviename mieste yra „stebuklingoji vieta“, traukos centras, kur paprastai einame, prireikus rimtai apmąstyti gyvenimą. Ši Dublino aikštė buvo jos „stebuklingoji vieta“. Šalia jos ji išsinuomojo savo pirmąjį butą, kai, pilna lūkesčių ir svajonių, atvyko į didelį miestą. Tuo metu jos kelias vedė į Šventosios Trejybės koledžą, kur ji svajojo tapti literatūros dėstytoja. Ji dažnai sėdėdavo ant to paties suoliuko, ant kurio sėdėjo dabar, rašydavo eilėraščius, stengdavosi elgtis, sekdama savo literatūros stabų pavyzdžiu.
Tačiau tėvo siunčiamų pinigų nepakako, ir jai teko dirbti eksporto bendrovėje. Ji nesiskundė, buvo patenkinta tuo, ką darė, ir šiuo metu darbas jai buvo vienas svarbiausių dalykų gyvenime: teikė jai tikrovės jausmą ir neleido išeiti iš proto. Ir svarbiausia – padėjo išlaikyti pusiausvyrą tarp regimojo ir neregimojo pasaulio.
Vaikai žaidė. Visi tie vaikai, kaip ir ji kadaise, buvo prisiklausę pasakų apie fėjas ir raganas, apie tai, kaip burtininkės, vilkinčios juodais drabužiais, vargšus vaikus, pasiklydusius girioje, vaišindavo apnuodytais obuoliais. Nė vienas jų negalėjo nė įsivaizduoti, kad juos žaidžiant stebi pati tikriausioji burtininkė.
Tą vakarą Vika ją paprašė atlikti pratimą, neturintį nieko bendra su Mėnulio Tradicija: bet kas galėjo pasiekti gerų rezultatų. Vis dėlto ji turėjo jį atlikti, kad išsaugotų tiltą, jungiantį regimąjį pasaulį su neregimuoju.
Pratimas buvo labai paprastas: reikėjo atsigulti, atsipalaiduoti ir įsivaizduoti miesto prekybinę gatvę. Susikaupusi ji turėjo žiūrėti į įsivaizduojamą vitriną, įsimindama menkiausias smulkmenas: prekes, kainas, apipavidalinimą. Baigusi pratimą, turėjo išeiti į gatvę ir viską patikrinti.
Dabar ji sėdėjo aikštėje, žiūrėdama į vaikus. Buvo ką tik grįžusi iš parduotuvės, kur prekės pasirodė esančios tokios pat, kokias ji įsivaizdavo. Ji svarstė, ar tai iš tikrųjų buvo pratimas, prieinamas kiekvienam žmogui, ar tik po kelių mėnesių burtininkės pratybų ji sugebėjo pasiekti tokių rezultatų. Niekada ji negaus atsakymo į šį klausimą.
 Tačiau įsivaizduojamoji gatvė buvo šalia jos „stebuklingosios vietos“. „Atsitiktinumų nebūna“, – dingtelėjo jai mintis. Jos širdis liūdėjo, slegiama rūpesčio, nuo kurio ji negalėjo išsivaduoti: Meilės. Ji, be abejo, mylėjo Lorensą. Buvo įsitikinusi, jog tada, kai galutinai įeis į Mėnulio Tradiciją, pamatys šviesos tašką virš jo kairiojo peties. Vieną vakarą jiedu nuėjo išgerti karšto šokolado šalia bokšto, teikusio įkvėpimo Džeimsui Džoisui tuo metu, kai jis rašė Ulisą, ir ji pastebėjo, kaip spindi jo akys.
Magas sakė tiesą. Saulės Tradicija – tai visų žmonių kelias, ir jį gali surasti kiekvienas, kas tik moka melstis, turėti kant-rybės ir trokšta iš jo mokytis. Kuo labiau ji grimzdo į Mėnulio Tradiciją, tuo geriau suprato Saulės Tradiciją ir ja žavėjosi.
Magas. Ji vėl prisiminė jį. Kaip tik dėl to ir atėjo į savo „stebuklingąją vietą“. Nuo tos dienos, kai jiedu susitiko medžiotojų trobelėje, dažnai apie jį galvodavo. Dabar ji degė noru nuvažiuoti pas jį, papasakoti apie ką tik atliktą pratimą, bet žinojo, kad tai tik dingstis, viltis, kad jis vėl ją pakvies pasivaikščioti miške. Buvo įsitikinusi, kad jis apsidžiaugs, ją išvydęs, ir jau buvo begalvojanti, jog dėl kažkokios paslaptingos priežasties – ji net nedrįso spėti dėl kokios – jis irgi mėgaujasi jos draugija.
„Aš visada linkusi svaičioti“, – pagalvojo, stengdamasi išmesti Magą iš galvos. Tačiau žinojo, kad jis veikiai sugrįš.
Ji kratėsi tų minčių. Buvo moteris ir puikiai suprato, kokie būna naujos aistros požymiai: reikia žūtbūt to vengti. Ji myli Lorensą, trokšta, kad viskas būtų po senovei. Jos pasaulis ir šiaip jau pasikeitė.
 
 
Šeštadienį iš ryto paskambino Lorensas.
– Eime prasiblaškyti, – pasiūlė. – Važiuojam prie uolų.
Brida įsidėjo maisto, ir jiedu kone visą valandą kratėsi autobusu su sugedusiu apšildymu. Apie vidurdienį nusigavo į miestelį.
Brida džiūgavo. Būdama literatūros fakulteto pirmojo kurso studentė, ji daug skaitė apie poetą, praeitame šimtmetyje gyvenusį tame miestelyje. Tai buvo mįslingas žmogus, slaptų draugijų narys, puikiai išmanė Mėnulio Tradiciją, savo knygose paliko užšifruotą žinią ieškantiesiems dvasinio kelio. Tai buvo V. B. Jeitsas. Ji prisiminė kai kuriuos jo eilėraščius, tarytum tam tyčia sukurtus šiai šaltai dienai ir žuvėdroms, skraidančioms virš laivų nedideliame uoste:
 
 

Išsklaidžiau savo sapnus, kuriais tu dabar klajoji,

Vaikščiok atsargiai, nes po tavo kojomis mano sapnai“.
 
Jie užėjo į vienintelį miestelio barą, išgėrė viskio, kad būtų šilčiau, ir nuėjo uolų link. Asfaltuota gatvelė netrukus pasuko įkalnėn, ir po pusvalandžio jie atsidūrė vietoje, čionykščių vadinamoje Uolyne. Tai buvo uolingas skardis, smegčia nusileidžiantis į jūrą. Kelias vingiavo aplink uolas; greičiau nei per keturias valandas jiedu neskubėdami apėjo visą Uolynę, paskiau sėdo į autobusą ir grįžo į Dubliną.
Brida džiaugėsi iškyla. Gyvenimas jai nešykštėjo jausmų pertekliaus, bet vis dėlto sunku būdavo išgyventi žiemą. Dieną ji eidavo į darbą, vakare – į paskaitas, o savaitgaliais – į kiną. Visada tam tikru laiku atlikdavo apeigas ir šokdavo, kaip buvo išmokiusi Vika. Tačiau ji troško pamatyti pasaulį, iškelti koją iš namų, truputį pabūti gamtoje.
Buvo apsiniaukę, virš galvų plaukė žemai pakibę debesys, tačiau nuo šalčio padėjo gintis fizinė mankšta ir išgertas viskis. Takas buvo per siauras, kad jie galėtų eiti šalia vienas kito, tad Lorensas žingsniavo pirmas, o Brida – atsilikusi per kelis metrus. Tokiomis aplinkybėmis sunku kalbėtis. Vis dėlto retkarčiais jie persitardavo vienu kitu žodžiu, ir to pakako, kad vienas jaustų, jog kitas greta ir taipgi mėgaujasi supančia gamta.
Vaikiškai žavėdamasi, ji žvalgėsi aplink. Tikriausiai ši vietovė lygiai taip pat atrodė ir prieš tūkstančius metų, kai nebuvo nei miestų, nei uostų, nei poetų, nei merginų, ieškančių Mėnulio Tradicijos kelio; anais laikais buvo tik uolos, jūra apačioje ir žuvėdros, nardančios debesyse. Retkarčiais Brida žvilgtelėdavo žemyn nuo skardžio, ir jai apsvaigdavo galva. Jūra pasakojo kažką nesuprantama, žuvėdros braižė ženklus, kurių ji negalėjo įminti, nespėdama žvilgsniu sekti paskui paukščius. Vis dėlto ji žiūrėjo į šį pirmykštį pasaulį, lyg jame – ne ką mažiau nei skaitytose knygose, nei jos kasdienėse apeigose – slypėtų tikroji Visatos išmintis. Jiems tolstant nuo uosto, viskas pamažu atrodė nebe taip svarbu: ir svajonės, ir kasdienybė, ir ieškojimai. Liko tik tai, ką Vika vadino „Dievo antspaudu“.
Šią pirmykščio gyvenimo akimirką, be nesuteptos gamtos gaivalų, turėjo prasmę tik jausmas, kad ji gyva, o greta – mylimas žmogus.
Po kone dviejų valandų kelio takas praplatėjo, ir jiedu nutarė pailsėti. Ilgai sėdėti negalėjo: nepakenčiamai šalo, reikėjo judėti. Tačiau ji norėjo bent keletą minučių pabūti šalia jo, pažiopsoti į debesis, paklausyti jūros ošimo.
Brida mėgavosi jūros kvapu, sūrymu atsiduodančiomis lūpomis. Veidas, priglaustas prie Lorenso palto, degė. Tai buvo visiškos gyvenimo pilnatvės akimirka. Buvo gyvos visos penkios juslės.
Akimirksniu ji prisiminė Magą ir iškart jį pamiršo. Išskyrus penkias jusles, niekas jos nebedomino. Išmušė valanda.
– Lorensai, noriu su tavimi pasikalbėti.
Lorensas kažką suniurzgė, tačiau jo širdis nukrito į kulnus. Bežiūrėdamas į debesis ir jūrą už skardžio, jis suprato, jog ši moteris – svarbiausia jo gyvenime. Jog tik jos dėka aišku, kodėl yra pasaulyje šios uolos, dangus, žiema. Jeigu jos nebūtų šalia, jis nekreiptų dėmesio netgi į angelus, nusileidusius iš aukštybių jo paguosti, netgi Rojus nebūtų mielas jo širdžiai.
– Žinai, aš myliu tave, – prabilo Brida švelniu balsu. – Myliu, nes tu man atskleidei meilės džiaugsmą.
Ji jautė savo pilnatvę, visa dvasia suaugusi su gamta. Jis ėmė glostyti jai plaukus. Ir staiga ji aiškiai suprato, jog, nepaisydama pavojų, dabar galėtų patirti tokią meilę, kokios dar niekados nebuvo patyrusi.
Brida jį pabučiavo. Pajuto jo lūpų skonį, liežuvio prisilietimą. Jautė kiekvieną krustelėjimą, suvokdama, kad ir jis jaučia tą patį, nes Saulės Tradicija visada atsiveria tiems, kurie žvelgia į pasaulį tokiomis akimis, lyg matytų jį pirmą kartą.
– Lorensai, noriu čia su tavimi pasimylėti.
Jis akimoju sumetė, kad jiedu sėdi prie kelio, kuriame bet kas gali pasirodyti, bet koks beprotis, sumanęs žiemovidžiu išeiti pasivaikščioti. Tačiau toks žmogus taip pat sugebėtų suprasti, kad neįmanoma sutramdyti staiga pabudusių galių.
Jis pakišo rankas po jos megztiniu, užčiuopė krūtis. Brida atsidavė jam visa: visos pasaulio galios smelkėsi pro jos penkias jusles, virsdamos energija, kuri apėmė ją visą. Jiedu atsigulė ant žemės, tarp uolų, skardžio ir jūros, tarp aukštybėse nardančių žuvėdrų gyvybės ir apačioje, po akmenimis, glūdinčios mirties. Ir ėmė drąsiai mylėtis, nes Dievas globoja nekaltuosius.
Jiems nebuvo šalta. Kraujas taip greitai tekėjo gyslomis, kad ji nusiplėšė dalį drabužių, o jis pasekė jos pavyzdžiu. Jie nebejautė skausmo: kelius ir nugaras žeidė akmeninga žemė, bet tai tik didino malonumą, savotiškai jį papildė. Brida jautė, jog artėja orgazmas, tačiau tas pojūtis buvo labai tolimas, nes ji buvo susiliejusi su pasauliu, jos ir Lorenso kūnai buvo neatsiejami nuo jūros, uolų, gyvybės ir mirties. Taip ji jautėsi tiek, kiek buvo įmanoma, kai tuo tarpu jos antroji pusė – nors ir miglotai – suvokė, jog daro tai, ko niekad nėra daręs. Tačiau tai buvo jos susitikimas su gyvenimo prasme, grįžimas į Rojaus sodus, akimirka, kai Ieva traukėsi atgal į Adomo kūną ir abi Pusės mainėsi Pradžių Pradžioje.
Staiga ji pajuto, jog nebesugeba valdyti supančio pasaulio, penkios juslės tarytum sprūdo lauk, ir jai trūko jėgų joms išlaikyti. Ji davė joms valią, lyg švento spindulio paliesta, ir viskas išnyko, visas pasaulis: žuvėdros, sūrus skonis, šiurkšti žemė, jūros kvapas, debesų vaizdas, – sutvisko nežmoniškai skaisti auksinė šviesa, kuri vis plėtėsi, plėtėsi, kol galiausiai pasiekė pačią tolimiausią galaktikos žvaigždę.
 

Ji palengva atsipeikėjo, vėl pasirodė jūra ir debesys. Tačiau viską klėtė giliausios ramybės vibracija, ramybės, gaubiančios Visatą, pagaliau davusią trumpą, bet išsamų atsakymą, nes ji buvo glaudžiai susijusi su pasauliu. Ji atrado dar vieną tiltą, jungiantį regimąjį pasaulį su neregimuoju, ir dabar jau niekada nepamirš šio kelio.