Konkursai > Pasakų konkursas "Kartą gyveno Kūlverstukas"
 

Pasakų konkursas "Kartą gyveno Kūlverstukas"


"Mes visi labai laimingi!" Statėme, statėme ir pagaliau pastatėme! Tegyvuojam mes! Valio!" - tikriausiai šita frazė dar ir dabar gyva.

O kad nebūtų nuobodu kartoti tas pačias frazes, būkite kūrybingi ir sukurkite istorijas patys! Ir šių istorijų pagrindiniai herojai tebūnie Kūlverstukas ir Gena.

 

 

Konkurso sąlygos:

Istorijas gali rašyti ir registruoti, ir neregistruoti nariai. Jei vartotojas neregistruotas, jis privalo užpildyti reikalaujamą konktaktinę informaciją.

Istorijos rašomos nuo 2012-01-30 iki 2012-02-12.

Nugalėtojai skelbiami 2012-02-13 šiame puslapyje.

Necenzūriniai, neetiški pasisakymai bus šalinami be perspėjimo.

Organizatoriai pasilieka teisę keisti konkurso sąlygas.

 

 

Konkurso prizai:

5 dalyviai, kuriuos išrinks Mama.lt redakcija, bus apdovanoti knygomis apie Kūlverstuką.

 

Konkurso nugalėtojai:

Agnė "Pradingusi Kūlverstuko šypsena"

romule "Nuotykis, kuris baigėsi laimingai"

Rasa "Raudona ir geltona"

Kūlverstuko gimtadienis

GintareP "Kūlverstuko, Genos ir jų draugų gerieji darbeliai"

 

 

Konkursas baigėsi.

Kai meilė aplanko...

Kūlverstukas praėjusį sekmadienį šventė savo aštuonioliktąjį gimtadienį. Šventė buvo didžiulė - susirinko visi Kelmynkaimio gyventojai: voverės, krokodilai (tarp jų ir geriausias Kūlverstuko draugas Gena), šeškai, pelėdos ir apuokai, kiškių kelios gausios šeimynos bei stirniukas Bembis. Visi linksminosi iki išnaktų ir šauniai leido laiką. Ach, tai buvo džiaugsmo! Kūlverstukas tuomet buvo pats laimingiausias padarėlis pasaulyje. Jis suprato, kad nuo tos dienos jo gyvenimas keičiasi. Ne, ne nesuprato, o tiesiog juto, kad nuo šiol jo laukias kažkas nepaprasto...
Ir štai dabar Kūlverstukas sėdi mandarinais kvepiančioje mansardoje ir laukia svečių. Kaip tik netrukus turi pas jį atvykti mansardos nuomininkas.
Kas jis, iš kur jis? Kūlverstukas to nežinojo, nes jo močiutė, gyvenanti tolimoje šiaurėje, jam apie tai neužsiminė. Taigi jis žino tik tiek, jog reikia pasitikti svečią, kuriam močiutė visai vasarai išnuomojo mansardą namo, kuriame gyvena ir Kūlverstukas.
Netrukus girgžteli vartelių vyriai ir už vartelių pasirodo jauna panelė. Kūlverstukas aikteli iš nuostabos - ši panelė labai daili. Jos bateliai lakuoti, ji vilki raudona su baltais taškeliais suknute, ilga plaukų kasa perrišta baltų kaspinu. "Elegantiška kūlverstukė" pamano sau Kūlverstukas ir ramiai eina pasitikti viešnios.
- Labas, aš Adelina, tavo močiutės kaimynė ir būsima šios kaip matau gražios mansardos nuomininkė. Ar priimsite mane?
- Malonu susipažinti. Aš esu Kūlverstukas. Jūsų paslaugoms. Eime aprodysiu jūsų gyvenamąjį plotą.
- Šaunu.
Kūlverstukas vedinas panele Adelina vaikšto po namą, pasakoja kas, kur ir kaip. Tuo tarpu į duris pasibeldžia ir nelaukęs kvietimo užeiti, vidun įpuola sušilęs krokodilas Gena.
- Kūlverstuk, eime žydinčių pievų lanky... ti.... - pagaliau jis pastebi, kad Kūlverstukas namuose yra ne vienas ir susigėdęs nutyla.
- Sveikas, mielasis Gena. Dabar negaliu. Štai susipažink - Adelina. Naujoji mansardos gyventoja.
- Kokia jūs dailutė! - kiek nemandagiai tarsteli Gena.
Adelina tik linksmai šypteli ir nieko nesako, o Kūlverstuko didelės ausys nejučia plyksteli raudoniu.
Kiek vėliau Gena, Kūlverstukas ir Adelina visgi visi kartu iškeliauja pasigrožėti žydinčiomis pievomis. Kur jau kur, o Kelmynkaimio pievos - pačios gražiausios visame krašte. Čia žydi mūsų akiai neįprasčiausios gėlės, skleidžiančios tokius aromatus, nuo kurių galva svaigsta.
Tad ir Kūlverstukas, prisiuostęs nuostabų kvapų, sugalvojo Adelinai surinkti pačią gražiausią ir pačią kvapniausią gėlių puokštę. KOl jaunoji panelė ilsėjosi medžio pavėsy, Kūlverstukas su didžiuliu džiaugsmu rinko pievų gėles. Gena tuo tarpu gulėjo žolėje ir skaičiavo praplaukiančius debesis.
nepraėjus nei valandėlei Kūlverstukas prisiartino prie Adelinos su didžiausiu gėlių.
- Gražioji panele, tai dovana tau. Dovanoju iš visos širdies, - tarė Kūlverstukas ir jo ausys vėlei nuraudo.
Adelina šiek tiek varžydamasi su džiaugsmu priėmė gėles ir netarusi nei žodžio pakštelėjo Kūlverstukui į skruostą.
"Kaip miela. Dar nė viena panelė nėra manęs bučiavusi. Gal tai ir yra tas nepaprastas įvykis, kurį aš jaučiau nutiksiant po aštuoniolikto savo gimtadienio?" pagalvojo sau Kūlverstukas.

***

Vasara baigėsi. Atėjo ruduo. medžių lapai ėmė ilgėtis saulės, todėl ir jų lapai nusidažė auksine spalva. O panelė Adelina visiškai nebesiruošia iškeliauti iš Kelmynkaimio. Betgi kodėl?
Pasirodo, ją, kaip ir Kūlverstuką aplankė meilė. Graži, skaisti, netikėta. Kūlverstukas iš didžiulės meilės pasipiršo Adelinai ir ši sutiko už jo tekėti. Krokodilas Gena dėl to tikrai nenusiminė, nes ir jis vasarai baigiantis sutiko savąją krokodiliukę, suvirpinusią jo sielos stygas!
rimaEAV, 2012-02-12 21:58 Komentuoti
balsų: 0

Kūlverstukas,Gena ir jų draugas Begemotas

Kūlverstukas su Gena buvo geri draugai.Jie dažnai vaikščiojo vienas pas kitą į svečius ir kartu šventė įvairiausias šventes.Kartu sutikdavoKalėdas,najus metus,jonines,Valentino dieną.per visas šventes draugai pirko vienas kitam dovanas ir rašė puikius pasveikinimus.Taip beeidamas pas Geną,Kūlverstukas kartą sutiko begemotą irpakvietė kartu nueiti pas Geną.genos namas stovėjo an upės kranto ir jame galėjo sutilpti visas būrys draugų.kai Kūlverstukas su Begemotu atėjo pas geną,paaiškėjo,kad begemotas jau sirguliuoja,nes laiku nepasiskiepijo.Dabar draugai paguldė begemotą į didelę samanų lovą ir pradėjo rūpintis jo sveikata.Jie virė įvairiausias žolelių arbatas. Tas arbatas gardino bitučių surinktu medumi.Po kelių dienų begemotas pasveiko ir tuoj pat išskubėjo pirkti draugams pačio gardžiausio ir didžiausio toro.
Violeta, 2012-02-12 13:56 Komentuoti
balsų: 0

Pradingusi Kulverstuko šypsena

Vieną rytą Kulverstukas prabudo labai liūdnas. Jis išlipo iš savo mažos lovelės, apsiavė savo mažas šlepetes ir nuėjo į savo mažytį vonios kambarį. Pažiūrėjęs į veidrodį Kulvesrtukas pamatė liūdnas liūdnas akeles. Žiūrėdamas į veidrodį jis ėmė ieškoti šypsenėlės savo veide, tik staiga išgirdo durų skambutį. Kulverstukas greitai nubėgo prie durų.
- Kas ten? - liūdnai paklausė Kulverstukas.
- Tai aš Kulverstuk, krokodilas Gena.
Kai Kulverstukas atidarė duris Gena pamatė liūdną mažylį Kulverstuką.
- Labas Kulverstuk. Kas nutiko? Kodėl tu atrodai toks liūdnas? - klausinėjo Gena.
- Labas rytas, Gena. Aš nerandu savo šypsenėlės, todėl aš toks liūdnas.
- Klausyk, Kulverstuk, gal tavo šypsenėlei šalta? Nagi, eime į virtuvę išvirsiu tau skanios ir šiltos arbatos. Tu sušilsi ir tavo šypsenėlė sugrįš pas tave.
Gena ir Kulverstukas mažoje virtuvėlėje gėrė šiltą arbatą. Kulverstukas paklausė:
- Na ar jau sugrįžo mano šypsenėlė?
Gena pakratė galvą ir susimąstęs pasakė:
- Kulverstuk, gal tu sergi?
Kulverstukas pagūžčiojo pečiais ir nieko neatsakė.
- Nagi Kulverstuk, važiuokime pas daktarę Pelėdą, ji tikrai tau galės padėti. - pasiūlė Gena.
Draugai įsėdo į Genos žalią automobilį ir patraukė į miško polikliniką. Kulverstukas vis klausinėjo Genos, ar greit jie atvyks. O Gena ramino Kulverstuką, kad jau nebetoli. Kulverstukas užsimerkė ir staiga pajuto, jog Genos automobilis sustojo.
- Ar jau atvykome? - paklausė liūdnas mažylis.
- Ne Kulverstuk, - ramiai kalbėjo Gena, - sustojome, nes dega raudona šviesoforo šviesa.
Kulverstukas atsiduso ir vėl užsimerkė. Po kiek laiko krokodilo automobilis vėl sustojo.
- Ir vėl raudona šviesoforo švieselė? - neatmerkdamas akių paklausė Kulverstukas.
- Ne, mes jau atvykome. - džiugiai pasakė Gena.
Kulverstukas ir Gena užėjo į miško polikliniką ir susirado daktarės Pelėdos kabinetą. Užėję į kabinetą pasisveikino ir papasakojo apie savo nelaimę. Daktarė Pelėda užsidėjo didelius akinius ir pažiūrėjo į Kulverstuką. Tada pamatavo jam temperatūrą, paklausė širdelės, bet Kulverstukas buvo sveikut sveikutėlis.
- Kulverstuk, - lėtai kalbėti pradėjo Pelėda - gal tau ką nors skauda?
Kulverstukas neigiamai pakratė galvą.
- Gal tu esi alkanas? - tęsė Pelėda.
Kulverskukas ir vėl pakratė galvą. Pelėda susimąsčiusi žiūrėjo į Kulverstuką, o Kulverstukas su Gena žiūrėjo į daktarę.
Netikėtai Kulverstukas sušuko:
- Žinau, žinau...
Gena ir Pelėda sukluso.
- Mano šypsenėlė liko mano baisiame sapne. - Pradėjo pasakoti Kulverstukas. - Naktį aš sapnavau, kad Gena išvyko ir aš likau visai vienas. Aš prašiau, kad Gena manęs nepaliktų, bet jis vistiek paliko.
Daktarė Pelėda pradėjo garsiai juoktis. Ji paaiškino, kad tas baisus sapnas - tai košmaras, kuris niekada neišsipildys. Tada Pelėda pasiūlė apie visus savo Košmarus papasakoti mylimam draugui.
- Tas baisus sapnas, tas košmaras niekada neišsipildys? - paklausė Kulverstukas.
Pelėda pakratė galvą. Visi prapliupo juokais.
- Kulverstuk, tavo šypsenėlė sugrįžo!!! - džiaugėsi Gena.
Agnė, 2012-02-12 12:22 Komentuoti
balsų: 0

Išradimai

Kūlverstukas ir Gena gyveno viename name,todėl savaime buvo geri draugai.Dažnai jie vaikščiojo upės pakrante ir rinko įvairių gėlių žiedus.Abu kartu draugeliai dažnai sėdėjo prie upėje esančios užtvankos ir žiūrėjo į šniokščiantį vandenį.Vanduo tekėjo per upėje esančius akmenis ir jiems dainavo apie tolimus kraštus.bet vis tiek dažnokai bičiuliams būdavo liūdna ir jie sumanė puikų atradimą.Pradėjo rinkti įvairius blisgančius popierėlius,įvairius paveikslėlius bei įdomybes.Rinko taip pat ir mažus stiklo gabalėlius.Netrukus buvo pastayti pirmieji akvariumai.Patys gražiausi akvariumai buvo giliausiose vietose.Taip draugai visą vasarą statė pačius įvairiausius akvariumus ir jais grožėjosi.vasara prabėgo nepastebimai ir nenuobodžiai.Buvo pastatyta begalė nuostabių akvariumų.Atėjus rudeniui ir atšalus orams,draugai nusipiešė akvariumų žemėlapį ir susiplanavo,kad kitą vasarą vėl lankys senuosius akvariumus ir ,gal būt, juos restauruos.
2012-02-12 11:47 Komentuoti
balsų: 0

Kaip Kūlverstukas ir krokodilas Gena paukštelius globojo

Vieną šaltą žiemos dieną, kai visai nesinorėjo eiti į lauką, du draugai Kūlverstukas ir krokodilas Gena, sėdėjo namuose ir gėrė arbatą su medumi. Žiūrėdami pro langą jie šnekučiavosi apie paukštelius, kurie tupėjo medžiuose. Vieni paukšteliai buvo puošnesni už kitus, jie pasipuošę spalvotomis pluksnelėmis, kiti ne tokie puošnūs, bet visus juos stebėti bičiuliams buvo labai įdomu. Gena papasakojo Kūlverstukui, kad paukštelius žiemą reikia globoti, nes kai sniegas užkloja žemę ir paspaudžia šaltukas mažieji skrajūnai nebegali susirasti maisto, ir jie gali žūti.
Kūlverstukas žiūrėjo pro langą ir klausėsi draugo pasakojimo, staiga sušuko pašokęs nuo kėdutės:
-Greičiau, Gena, eime į lauką, nuneškime paukšteliam šiltos arbatos, kad jie nesušaltų ir nežūtų.
-Ne, Kūlverstuk, arbatos mes jiems nenešime, bet va trupinėliais tikrai pavaišinsime.
Kūlverstukas griebė lėkštutę, kurioje buvo sausainiai, ir buvo bebėgąs į lauką, bet Gena ir vėl jį sustabdė, sakydamas, kad pirmiau reikia padaryti lesyklėlę.
Draugai pradėjo tartis iš ko gi jie galėtų padaryti paukšteliams lesyklėlę. Paprastai lesyklėlės daromos iš medžio, lentučių, bet jei jų nėra puikiai galima panaudoti ir kitokius daiktus rastus namuose. Krokodilas ir Kūlverstukas pradėjo dairyti po namus,ieškodami daiktų, iš kurių jie galėtų sumeistrauti lesyklėles. Neužilgo ant stalo atsirado didelis plastikinis butelis nuo geriamojo vandens, tuščias pakelis nuo pieno, nemažas pakabinamas vazonėlis, kuriame vasarą žydėjo gėlės, kokoso riešuto kevalas, ritinėlis vielos, ir nesūdytų lašinių gabalėlis.
Draugužiai nedelsdami ėmėsi darbo.Butelis ir pieno pakelis pavirto mažais nameliais, jų šonuose buvo iškirptos angelės paukšteliams. Riešuto kevalo šonuose pragręžę skylutes ir pervėrę vielutę paruošė jį pakabinimui. Lašinukų gabalėlį taip pat pervėrė vielute, kad būtų galima pritvirtinti ant medžio šakelės.
Dirbdami jie toliau šnekėjosi apie paukštelius. Kūlverstukas sužinojo, kad paukšteliai labai mėgsta saulėgrąžas, duonos ir bulkos trupinėlius, nesūdytus lašinius, smulkias kruopytes. Kad maistas taip greitai nesušaltų ir nesukietėtų jį reikia sulaistyti riebalais, aliejumi. Dar Gena papasakojo, kad dažniausiai lesyklėles lanko zylutės,žvirbliukai, žaliukės, alksninukai, sniegenos. Zylutes galima atpažinti iš geltono pilvelio, sniegenas iš raudonos krūtinėlės.
Baigę darbuotis krokodilas su Kūlverstuku išėję į kiemą, medžiuose sukabino padarytas lesyklėles užpildytas pašaru.
Abu buvo labai laimingi, kad ne tik linksmai ir įdomiai praleido laiką, bet , kad ir vėl padarė gerą darbą. Nuo šiol jie turės naujų draugų -paukščiukų, kuriuos globos visą žiemą.
2012-02-11 22:33 Komentuoti
balsų: 0

Genos ir Kūlverstuko pasiekimai

Kūlverstukas ir Gena nuo seno buvo geri draugai.Jie abu kartu galvojo įvairiausias istorijas ir drauge jas įgyvendino.Kartą abu susiruošė į tolimą kelionę.Pradžioje jiems reikėjo važiuoti traukiniu,kur abu laimingi gulėjo savo lovelėse ir suposi pagal traukinio puškavimą.Vėliau plaukė laivu,kur abu sėdėjo ant lauko suolelio ir žiūrėjo į tviskančias saulėje bangas.Galiausia atvyko į tolimąjį kraštą ir apsigyveno prabangiausiame viešbutyje.Viešbutyje susirado naujų draugų ir su jais keliavo po nepažįstamus miestus,deginosi pliaže ir maudėsi jūroje.vakare su naujais draugais sėdėjo prie gausiai nukrato įvairiausiais gardžiais vaisiais stalo.Dar abu draugeliai vakarais mėgo klausytis smagios muzikos,bei žiūrėti pačius įvairiausius pasirodymus.Ypač jiems patiko įvairūs fokusininkų pasirodymai.Vėliau,kai grįžo namo abu draugeliai pradėjo mokytis įvairius fukusinius triukus ir neužilgo tapo garsiais fokusinikais.Į jų surengtus pasirodymus suvažiuodavo labai gausios gerbėjų minios iš pačių tolimiausių kraštų.
vasara13, 2012-02-11 20:24 Komentuoti
balsų: 0

Draugų diena

Vieną šaltą žiemos vakarą Kūlverstukas užsimanė išsikepti riešutinį pyragą. Bet vienam valgyti baisiai neįdomu ir neskanu. Įdomu, ar Gena, nenorėtų užsukti pas mane?
-Labas vakaras, Gena. Kviečiu tave pas save, pyragu pavaišinsiu.
-Kūlvesrtuk, nepyk, man jau akys merkiasi. Pavargau visą dieną dirbti krokodilu zoologijos sode.
- Radai nuo ko pavargti...-tyliai burbtelėjo Kūlverstukas.
-Kad kokia proga būtų, ateičiau! Dabar be priežasties tingisi.
-Proga yra! Šiandien draugų diena!
-Sakai "draugų diena"? Kodėl jos kalendoriuje nėra pažymėtos.
-Kalendoriuje nėra, bet mano širdyje kiekviena diena praleista su draugais- kaip šventė.
-Ak, Kūlverstuk, kaip miela. Nepyk, kad aš kartais būnu toks nesupratingas. Nuo šiol ir man kiekviena diena bus draugų diena.
Vita, 2012-02-11 18:21 Komentuoti
balsų: 0

Nuotykis, kuris baigėsi laimingai

Nuostabi saulėta,šilta žiemos diena. Gena pažiūrėjo pro langą ir sugalvojo puikią mintį. Juk su Kūlverstuku galime eiti pačiūžinėti pačiūžomis ant šalia esančio upelio juk būtų nuostabu. Gena čiūpo pačiūžas ir linksmas,dainuodamas nuskubėjo pas savo draugą Kūlverstuką. Štai Gena jau ir pas savo draugą.
- Labas, Kūlverstuk, turiu puikią mintį kaip galėtume linksmai praleisti dieną. Pasakė Gena.
- Na, na greičiau sakyk,ką tokio įdomaus sumąstei? Pasiteiravo Kūlvertukas.
- Oi,manau,tau tikrai patiks, drauge. Ogi, siūlau eiti ant upelio su paččiūžom pačiužinėti.Atsakė Gena.
- Drauge,nuostabi mintis,lekiame greičiau!Sušūko Kūlverstukas.
Kūlverstukas greit griebė pačiūžas ir abu laimingi draugai patraukė link upelio. Linksmai šoko ir sportavo ant ledo kol Kūlverstukas pasiūlė įdomią užduotį.
- Gena,sugalvojau smagią užduotį, ar nori išbandyti? Pasiteiravo Kūlverstukas.
- Ir kokią ta užduotis?Paklausė Gena.
- Užduotis labai paprasta, kas pirmas nučiuos 50 metrų,ar tinka? Paklausė Kūlverstukas.
- Puiki užduotis!Sušunka Gena.
Nieko nelaukdami draugai pradėjo lenktynes. Pirmą čiuožimo tūrą laimėjo Gena, tad Kūlverstūkas labai nuliūdo ir pasiūlė dar kartelį čiuožti su viltele, kad jam dabar pavyks laimėti. Pusė kelio abu inertingai vienodai kovojo ir staiga Gena vėl stipriai išsiveržia į priekį ir laimingas sau dainuoja:
- Valio,valioooo aš ir vėl pirmas!!Dainuoja Gena
Ir staiga užgirsta Kūlverstuko pagalbos šauksmą, jog gelbėtų jį. Atsisuka Gena ir pamato baisų vaizdą, jog skęsta jo geriausias draugas. Gena nepasimetė tik išpylė šaltas prakaitas, o mintyse ,, aš turiu išgelbėti savo draugą, nesvarbu jei tai tektų paaukoti mano gyvybę!‘’ Pribėgo Gena prie įlūžūsio savo draugo ir sako:
- Drauge,aš tau padėsiu, tik,laikykis iš visų jėgų ir aš tave išgelbėsiu! Sušunka Gena
- Gena, maldauju, greičiau mano kūnelis stingsta ir širdelė stoja. Verkdamas atsako Kūlverstukas.
Gena greit nusirengė savo paltą ir duoda rankovę savo draugui. Staiga ledas pradėjo lūžti dar labiau ir Genai gręsia jau pavojus, bet jis nepasiduoda ir bando dar kartelį.
- Drauge,paleisk, mane ir nerizikuok,savo gyvybę,aš nebijau mirti. Šaukia Kūlverstukas
- Niekada aš tavęs nepaliksiu!! Atsako Gena.
Gena jau labai pavargo ir baimė vis didėjo, kad nebepavyks išgelbėti draugo. Sukaupė paskutinias jėgas ir dar kartelį bando traukti. Ir pagaliau po didelių pastangų pavyko ištraukti Kūlverstuką. Abu draugai tartėjo iš baimės, laimės ir šalčio, bet abu neapsakomai laimingi, nes abu sveiki ir gyvi.
- Gena, drauguži mano,ačiū, tau labai,kad išgelbėjai mano gyvybę, jei ne tu manęs jau čia nebūtų. Laimingas dėkoja Kūlvertukas.
- Drauguži, aš niekada nepaliksiu tavęs bėdoje. Atsako Gena.
- Neveltui sakoma, draugą tik bėdoje pažinsi! Tad,tu mano tikras draugas. Atsako Kūlverstukas
Sušalę,šlapi, laimingi draugai skubėjo namo gerti šiltos arbatos su medumi ir citrina. Smagu kaip viskas baigiasi laimingai!!
romule, 2012-02-10 17:57 Komentuoti
balsų: 0

Kūlverstukas ir Gena

kūlverstukas senai pažinojo Geną ir su juo buvo patys geriausi draugai.Abu jie pastebėjo,kad pasaulis nėra labai geras ir būtinai reikia būti stipriems,kad apsisaugoti nuo priešų tiek save,tiek artimus bičiulius.Draugeliai sugalvojo užsiiminėti sportu.Tam jie pasirinko negyvenamą namą.Būtinai sportui tnkama vieta,turėjo būt namas,nes kaipgi treniruosiesi,kai lauke lyja ar sninga.Kiekvieną dieną abu kruopščiai darė įvairius pratimus ir augino ramenis.Kartą į namą užėjo Pelenė.Kūlverstukas,pamatęs Pelenę ,tuoj suskubo ją uždaryti į popierinę dėžę,kad toji netrukdytų judviejų su Gena užsiėmimams.Netrukus į namą užsuko princas,kuris ieškojo Pelenės ir būtinai norėjo pamatuoti krištolinę kurpaitę.Pradžioje draugai niekaip nenorėjo parodyti kur paslėpė Pelenę,bet kai gausiai buvo apdovanoti įvairiais gardėsiais,tai išleido Pelenę iš popierinės dėžės.Princas nedelsiant pamatavo Pelenei kurpaitę ir kai toji puikiai tiko ant laibos kojytės,buvo nuspręsta tuoj pat kelti vestuves.Patys garbingiausieji svečiai vestuvėse buvo Kulverstukasir Gena.Draugai ilgai mąstė ką padovanoti Pelenei ir Princui vestuvių proga.Jie sumąnė priskinti daug baltų ramunių ir nupirkti loterijos bilietą.Su tokia dovana draugužiai atskubėjo į rūms.Rūmuose jau šurmuliavo vestuvių puota.Joje dalyvavo ir senutė Šapokliak,kuri vaikščiojo tarp svečių ir kišo į savo rankinuką visus smulkius daiktelius.Taip netrukus rankinuke atsirado ir Kūlverstuko bei Genos vestuvinė dovana-loterijos bilietas.Bet ,kaip ten bebūtų,vestuvės buvo puikios ir Kūlverstukas su Gena puikiai pasismagino.
2012-02-09 13:59 Komentuoti
balsų: 0

KAIP KŪLVERSTUKAS MAMYTĘ GELBĖJO arba gera turėti tikrų draugų

Kartą gyveno Kūlverstukas - be rūpesčių, linksmai... Bet štai vieną ankstyvą pavasario rytą į Kūlverstuko namelio duris pasibeldė laiškanešys. Jis mažyliui įteikė rožinį voką su užrašu „Kūlverstukui. Visiškai slaptai“. Mažasis didžiaausis labai nustebo ir paskubomis atplėšė voką ir iš jo išsitraukė ryškiai žalią lapą, kuriame aukso raidėmis buvo parašyta: „Kūlverstuk, tu privalai kuo greičiau susirasti savo mamą, nes jai tavęs reikia. Ją rasi karaliaus Žaliabarzdžio pilyje. Paskubėk!“
Perskaitęs laišką, Kūlverstukas labai susijaudino, nes suprato, kad jo mylimai mamytei gresia pavojus. Jis buvo girdėjęs, jog karalius Žaliabarzdis yra piktas burtininkas, kuris nemyli nieko išskyrus save, dar žmonės kalbėjo, kad jis grobiąs vaikus ir jų tėvelius, norėdamas pakankinti jų artimuosius. Matyt, ir Kūlverstuko mamą pagrobė norėdamas parodyti, koks jis blogas.
Neilgai svarstęs Kūlverstukas pasiėmė kelioninį krepšį. Į jį mažylis įsidėjo duonos, sūrio ir brangiausią savo daiktą – lūpinę armonikėlę, kurią buvo dovanojęs senelis. Viską susikrovė ir iškeliavo gelbėti mamos.
Ėjo jis per devynis kaimus, per septynis miestus, per penkias girias, plaukė per tris upes, kol pagaliau priėjo aukštą Žaliabarzdžio karalystės tvorą, pastatytą iš spalvingų kaladėlių. Jokių durų ar vartų, pro kuriuos būtų galima įeiti, nebuvo matyti.
-Ką daryti? Kaip aš pateksiu vidun? – pagalvojo Kūlverstukas.
Liūdnas jis atsisėdo po netoliese žaliuojančiu didžiuliu ąžuolu, kurio šakos buvo plačiai išsikerojusios į visas puses, kad netgi keletas jų sviro tiesiog per tvorą žemyn. Kūlverstukas iš kelioninio krepšio išsitraukė duonos riekelę ir ėmė valgyti, nes buvo labai alkanas.
Kur buvus kur nebuvus, prie mažylio prie mažylio prisėlino lapė ir tarė meiliu balseliu:
-Mielasis Kūlverstuk, ar negalėtum ir mane pavaišinti bent trupinėliu gardžios duonelės?
-Žinoma, - nerūpestingai atsakė Kūlverstukas. - Gal už tai man pasakysi kaip būtų galima patekti į karaliaus Žaliabarzdžio pilies teritoriją?
-Chi, chi, chi... O tu pažvelk į dangų ir sužinosi, - gudriai sukikeno lapė ir skubiai nubėgo miško tankmėn.
Kūlverstukas pakėlė galvą ir pamatė ąžuolo šakas, svyrančias per tvorą ir žemyn už jos. Jis greitai susirinko maistą, užsimetė kelionkrepšį ant nugaros ir ėmėm šakomis ropštis į medį. Ties ąžuolo viduriu jis atsisėdo ant gana storos šakos ir ėmė slinkti tvoros link. Tada atsargiai nusliuogė žemyn ir atidūrė karaliaus Žaliabarzdžio karalystės teritorijoje. Kadangi jau buvo vakaras, niekas jo nepastebėjo.
Kūlverstukas apsižvalgė aplinkui ir pamatė, jog karalystėje stovi dvylika vienas už kitą aukštesnių bokštų. Prie kiekvieno bokšto stovi po šešis grėsmingus sargybinius.
-Vai vai vai, - sudejavo Kūlverstukas. Kaip aš dabar sužinosiu, kuriame bokšte uždaryta mano mieloji mamytė. Juk aš negaliu net prisiartinti prie tų bokštų – sargybiniai iškart mane sučiups.
Kūlverstukas susigraudino, prisėdo ant akmenėlio ir ėmė verkti. Kur buvus kur nebuvus prie raudančio mažylio pritipeno pelytė. Jai pagailo Kūlverstuko ir ši sako jam:
-Ir ko gi tu verki, mažyli? Ar kas nuskriaudė?
-Ne, atvykau gelbėti savo mamytės, bet matau, kad man nepavyks prasibrauti pro piktuosius sargybinius.
-Nebijok, aš tau padėsiu, - tarė geraširdė pelytė. – Pavaišink mane gardžiuoju sūriu, kurį turi kelionmaišy. Aš pasistiprinsiu ir tyliai apibėgsiu visus bokštus ir sužinosiu, kuriame yra tavo mama. Esu labai mažytė, todėl manęs sargybiniai tikrai nepastebės.
Kūlverstukas sutiko. Pelytė pavalgė ir ėmėsi darbo – nubėgo bokštų link. Maždaug po valandos pelytė grįžo ir pranešė Kūlverstukui, kad jo mamytė yra uždaryta pačiame aukščiausiame bokšte. Jis dar mažyliui patarė eiti tiesiai prie to bokšto ir sargybiniams prisistatyti rūmų muzikantu, kurio karalius Žaliabarzdis laukiąs net iš Paryžiaus.
Kūlverstukas prisiminė turįs senelio dovanotą lūpinę armonikėlę, todėl nutarė pasinaudoti peliukės patarimu. Jis iš karto išsitraukė muzikos instrumentą ir grodamas prisiartino prie sargybinių. Šie pamanė, kad čia tikrai lauktas karaliaus muzikantas, Kūlverstuką įleido į bokšto vidų.
Vos pateko vidun, Kūlverstukas ėmėm žvalgytis, kaip jis galėtų nepastebėtas nusigauti iki viršutinio aukšto, kur buvo įkalinta jo mama. Taip besižvalgant, netikėtai iš rūmų šoninių durų pasirodė krokodilas Gena, vilkįs liokajaus kostiumą.
-Bičiuli Gena, - iš nuostabos ir džiaugsmo sušuko Kūlverstukas. – Čia tu? Pagaliau ir vėl mes susitikome. Štai kur tu buvai dingęs...
-O taip, mielasis Kūlverstuk, čia aš – tavo ištikimiausias draugas, - taip pat džiugiai atsakė krokodilas. – O ką tu čia veiki?
Kūlverstukas Genai papasakojo, ko čia atvykęs, papasakojo kaip jam pavykę čia patekti ir , žinoma, paprašė pagalbos išvaduojant jo mamą.
Sužinojęs Gena, kad Kūlverstuko mama įkalinta jo prižiūrimame bokšte, net pats nustebo. Jis net nenumanė, kad ta nuostabi būtybė, kuri yra uždaryta viršutiniuose aukštuose yra Kūlverstuko mama, nes iki tol jis jos niekad nebuvo matęs. Gena nusprendė pagelbėti savo bičiuliui.
Vos atėjus nakčiai, krokodilas iš karaliaus Žaliabarzdžio burtų kambario paėmėm nematomą apsiaustą ir burtų lazdelę, kuria atrakinamos visos spynos. Tada Gena su Kūlverstuku naudodamiesi lazdele pataliukais užlipo į bokšto viršų, išlaisvino mamą ir visi apsigobę stebuklinguoju apsiaustu sargybinių nepastebėti išsėlino iš pilies.
Kai tik jie priėjo pilies sieną, gena atvėrė plikomis akimis nepastebimus slaptus vartus.
-Ką gi, keliaukit sveiki, mielieji, - liūdnai tarė Gena, - o aš liksiu čia, nes toks mano likimas.
-Eime su mumis, Gena!
-Ačiū, bet ne. Man čia patinka.
-O bičiuli, aš tavęs labai ilgėsiuosi – Kūlverstukas apsikabino krokodilą Geną ir jų abiejų akyse suspindo ašaros.
-Gena, štai dovanoju tau šią lūpinę armonikėlę. Jei kada bus liūdna, pagrok ja ir tu pralinksmėsi, nes prisiminsi mane.
-Gena su Kūlverstuku dar kartą stipriai apsikabino ir atsisveikino. Krokodilas Gena grižo pilin, o Kūlverstukas su mama laimingai parkeliavo namo. Jie visą gyvenimą labai džiaugėsi ir didžiavosi turį ne tik vienas kitą, bet ir turį tikrą draugą- krokodilą Geną.
kodelcia, 2012-02-07 20:27 Komentuoti
balsų: 0
1

 

 
Šiandien gimtadienius švenčia (191)
Mathaios ( Matejus)