Konkursai > Pasakų kūrėjų konkursas
 

Pasakų kūrėjų konkursas


Visiems žmonėms būdinga pasakoti visokias įdomias istorijas. O jų forma ir turinys gali būti labai įvairūs, kaip ir pačių žmonių gyvenimai. Juk tik paklausykite, kaip įkvepiančiai mes gebame skųstis, o kaip išraiškingai piktintis ar impulsyviai džiaugtis... Tai, kaip mes pasakojame vieną ar kitą istoriją, turi svarbią reikšmę. Mes „pasikrauname“ tos energijos, kurią įdedame į savo pasakojimą, bet tuo pačiu metu ir atsikratome (iš dalies) negatyvios energijos, kuri gali mumyse tūnoti.
Pasakų kūrimo dirbtuvėje „Permainų vėjas“ gyvena stebuklinga knyga. Šioje knygoje daug stebuklingų pasakų. Pasakos siužetą diktuoja mūsų su jumis gyvenimas. Jeigu į jį įsižiūrėtume sąmoningiau, tai galėtume pamatyti, kad gyvenimas pilnas siužetų, dekoracijų, vaizdų, kuriuos galime panaudoti pasakoje. Priminsiu vieną pasakų paslaptį – jų siužetuose paslėpta stresinė situacija, o šito „gėrio“ mūsų šiuolaikiniame gyvenime per akis. Bet vis dėlto yra dalykų, kurie skiria pasaką nuo gyvenimo – tai stebuklai. Jeigu manysime, kad stebuklai įmanomi ir leisime sau fantazuodami kurti stebuklus, tai gyvenimas bus pilnas jų. Štai viena pasaka, kurią siūlome jums pabaigti savaip.

 

Kartą vienas žmogus po įtemptos darbo dienos, kaip ir visada, atsigulė miegoti. Ilgai vartėsi lovoje nuo šono ant šono – ieškojo tokios kūno padėties, kurioje jis sapnuodavo sapnus. (O jūs ar žinote kokioje kūno padėtyje sapnuojate sapnus? Aprašykite, savo „sapnų matymo vietą“. Tegu tai būna vienas iš stebuklingų jūsų gyvenimo atradimų.)


Susapnavo žmogus, kad eina kažkokiu keliu ir staiga tas kelias atveda prie ežero. Vanduo ežere skaidrus, matosi gražus, žaismingas dugnas. Nuo vandens paviršiaus kyla garai. Staiga ežeras paprašė žmogaus įdėmiau į jį įsižiūrėti. „Matai save?“ – paklausė ežeras. Žmogus atsakė, kad nieko nemato, tik gražų dugną. Bet po akimirkos jis staiga pamatė nuostabios pilies kontūrus. Ežeras paaiškino, kad ši pilis pilna įvairių spalvų. „Prabusti tu galėsi tik įėjęs į šitą pilį. O įeiti į ją galėsi tik tada, kai pilis taps spalvota“, – paslaptingai paaiškino ežeras. Žmogus buvo labai nustebęs - jis niekada nebuvo susidūręs su tokiomis pilimis ir spalvinti jų nemokėjo, ir net neįsivaizdavo, kaip iš viso tai įmanoma. Ežeras mielai atsakė, kad viskam yra savas laikas. „Ilgai tavęs nekankinsiu, duosiu tau ritinį, jame tu perskaitysi sąlygas, kurias įvykdžius, pilis taps spalvota, ir tu tada galėsi į ją įeiti ir prabusti“, – pasakė ežeras ir išmetė ant kranto prie keliautojo kojų ritinį. (Kas parašyta jame, kokias sąlygas reikia žmogui įvykdyti, kad galėtų pamatyti pilį spalvotą ir įeitų į ją?)

 

Išnaudokite visas galimybes, mieli pasakų kūrėjai. Pradėkite kurti jau dabar. Norint sukurti savo pasaką nieko ypatingo nereikia. Pasidomėkite, kas galėtų būti tame ritinyje, ir suraskite atsakymą. Čia ir slypi pasakiška, stebuklinga jėga.
Ši pasaka duoda pasakų kūrėjui vieną patarimą: pagalvokite, pafantazuokite, kaip gali pasijusti žmogus, įėjęs į spalvotą pilį, kurią jis mato kaip savo atvaizdą ežere.

 

Konkurso sąlygos:

Pabaikite pradėtą pasaką, pagal nurodytas gaires ir publikuokite ją šiame konkurso puslapyje.

Pasakos keliamos nuo 2011-04-05 iki 2011-05-01.

Nugalėtojai skelbiami 2011-05-03.

Nugalėtojus atrenka Pasakų kūrimo dirbtuvės.

 

 

 

Pasakų kūrimo dirbtuvė „Permainų vėjas“, užimtumo centras „Mamų menė“, Vyno „Bovin“ importuotojai paruošė trims patiems pasakiškiausiems ritiniams prizus:

Pirmas prizas – kvietimas visai šeimai į 4 pasakų kūrimo užsiėmimus arba kvietimas į 4 pasakų kūrimo užsiėmimus suaugusiems + 4 kvietimai į vyno ir šampano degustaciją.

Antras prizas – kvietimas visai šeimai į 2 pasakų kūrimo užsiėmimus arba kvietimas į 2 pasakų kūrimo užsiėmimus suaugusiems + 3 kvietimai į vyno ir šampano degustaciją.

Trečias prizas – kvietimas visai šeimai į 1 pasakų kūrimo užsiėmimą arba kvietimas į 1 pasakų kūrimo užsiėmimą suaugusiems + 2 kvietimai į vyno ir šampano degustaciją.

 

 

Nugalėtojų sąrašą rasite čia. Su nugalėtojais organizatoriai susisieks asmeniškai, nurodytu el. paštu.

 

 

 

Konkursas baigėsi.

ledai

Kartą gyveno labai šauni ledų paedavėja.Iki ledų pardavinėjimo jai teko nueiti ilgoką vargo kelią.Teko dirbti sūrinėje,paskui laboratorijoje ir galiausia ji tapo ledų pardavėja.bedirbant paaiškėjo,kad ledų aparatas veikia netobulai.situacija buvo nemaloni ir tuo,kad toje patalpoje,kur buvo aparatas nebuvo vandens.bet šaunioji pardavėja nenusiminė,prekiavo ledus vaikams ir suaugusiems bei pavargusi pati valgė nuostabaus skonio ledus.Pagaliau prasidėjo žiema ir ledų nereikėjo pardavinėti.Atėjo atostogos,per kurias ledų pardavėja pailsėjo ir neužilgo išėjo auginti mažo sūnelio.Ledininkė pradėjo gyventi tarsi naują gyvenimą,nes vaikutis augo ir dažnai klausėsi pasakojimų apie skanius pieniškus ir šokoladinius ledus,gaminamus aparato.Taip pat apie skanius vafliukus į kuriuos buvo pilami ledai.
vasara13, 2011-04-30 20:17 Komentuoti
balsų: 0

seklys velnias

Kartą,gyvendamas pragare,velnias pavargo ir išlindo į žemės paviršių.Išlindęs mato,kad netoliese matosi miestelis ir daug nesvarstęs patrakė jo link. Atėjęs į miestą garbusis svečias užėjo į parduotuvę ir įsigijo tinkamus drabužius.Toliau,kaip padorus žmogus,atėjo į mokyklą.Girdi,kad iš vienos klasės sklinda baisus triukšmas.deja,kitose klasėse triukšmo nebuvo.Taip velnias suprato,kad vyksta pamoka.tai įsisamonęs,jis dar kartą priėjo prie triukšmingos klasės durų ir pažvelgė pro rakto skylutę.Jis pagaliau įsitikino,kad mokiniai visiškai neklauso mokytojos.Velniūkščiui pasidarė įdomu ir todėl jis nutarė ilgiau užsibūti mokykloje ir stebėti tolimesnius įvykius.Bestebėdamas pagaliau pamatė ,kad sekantį kartą į klasę atėjo vyriškis,kariškai apsirengęs ir gerokai paauklėjo mokinius.Vėliau atėjęs tas pats vyriškis,tik jau apsirengęs ne katiškai,paslėpė klasėje magnetofoną ir padarė visos pavyzdingai pravestos pamokos įrašą.Kaip vėliau paaiškėjo šis įrašas keliavo į valdžios rankas,kaip įrodymas,kad mokytoja nuostabiai gerai praveda pamoką.Jau kitą dieną,kitoje klasėje vėl įdomumai.Mokytoja pakvietė atsakinėti vieną mergaitę.Tos mergaitės nebuvo klasėje ir suprantama,niekas atsakinėti neatėjo,bet mokytoja,nekreipdama į tai dėmesio,jau uždavė klausimą.Aišk viskas pasibaigė garsiu juoku.Ilgokai velnias užsibuvo mokykloje.Jis dar matė,kaip vienas mokytojas fotografuoja vėluojančius mokinis,matė,kaip berniukai stovi ant laiptų ir stengiasi žiūrėti po mergaičių sijonėliais.Velnelis matė,kaip per kontrolinį mokiniai traukia slaptai knygas ir stengiasi iš jų nusirašyti.Visi įvykiai atvykėlį labai stebino ir domino.Jam patiko vienoje klasėje spengianti tyla,kuri tvyrojo todėl,kad mokiniai negalėjo atsakyti į mokytojos užduotus klausimus.Velniui mokykloje patiko ir viskas domino,bet vis tiek jis nutarė dar pasižvalgyti po miestelį.Tai besižvalgydamas svečias pastebėjo,kaip vaikinų būrelis,negalėdami nusipirkti svaigalų,nuogi įrodinėjo pardavėjoms savo vyriškmą.Dar seklys matė,kaip savo nuogą vyriškumą stengėsi parodyti vaikinas janai moteriškei namo laiptinėje.velniui visą tai truptį priminė linksmybes pragare ir prisiminęs jį velniūkštis užsisvajojo.Taip atėjo vakaras ir pragaro svečias,stovėjęs vieno namo koridoriuje,pažvelgė pro langą.Ir taip jis vėl kažką pamatė.Atidžiau pažiūrėjęs, velniukas pastebėjo du jaunuolius, kurie ėjo į svetimą sodą skinti obuolių.Taip gyvenimas aplinkui virte virė ir svetelis pasijuto gerokai pailsėjęs,todėl vėl pasiilgęs savo pragaro.Daug nebesvarstęs,jis pasuko pirmu pasitaikiusiu keleliu,vedančiu iš miesto.Ir taip dagiau šiame mieste tokio ateivio niekas nebematė.
2011-04-28 13:11 Komentarai (1)
balsų: 0

Viščiukas

Kiaušinyje sukrutėjo viščiukas ir pradėjo snapeliu stuksenti į kiaušinio lukštą.Su snapeliu stuktelėjo vieną kartą,antrą,trečią ir pagaliau kiaušinio lukštas suskilo ir viščiukas pasijuto laisvai.Netrko praeiti keletas valandų ir mažylio pūkeliai išdžiūvo,paliko geltoni ir purūs.Viščiukas išsirito vienas,todėl šeimininkė jį augino kiaušinio tryniu ir kitokiais trupinėliais.Kol buvo visai mažytis,viščiukas vaikščiojo virtuvėje,o kai paaugo,tai išeidavo į kiemelį ir jau pats pradėjo susirasti sau maisto.jo maistas buvo vabalėliai,smulkūs grūdeliai bei žolelės.Kai paaugo viščiukėlis,visi galėjo pastebėti,kad tai daili vištaitė.Kol augo aplink sukiojosi ir augo vienas gaidelis,bet vištelė mėgo visur vaikščioti ir sutikdavo įvairiausius gaidžius.Kartą ji sutiko jau pagyvenusį gaidį.Gaidys visaip kedeno plunksnas,visaip stengėsi įtikti vištaitei,bet vištelė buvo jauna ir gaidžiai jai nerūpėjo.Vėliau ji sutiko juodą gaidį.Šis mokėjo gražiai giedoti,bet ir tas mažai terūpėjo viščiukei.Dar vėliau ji sutiko visokios veislės gaidžių,bet vištelei niekas neįtiko.Plunksnuotoji vaikščiojo ir mąstė apie savo vaikystę,apie savo šeimininkę ir apie to meto savo draugus,jaunus gaidžius.Vištytė atsiminė,kad su vienu iš jų labai draugavo,kartu vaikščiojo po kiemą,kartu rankiojo trupinėlius,kartu kapstė žemę ir rankiojo sliekučius.Tada išrankioji sugrįžo į savo gimtąjį kiemelį ir pradėjo toliau draugauti su savo jau senu draugu.O netoliese vaikščiojo ir vištaitės mama,senoji višta,kuri ir buvo padėjusi tą kiašinį iš kurio kadaise išsirito vištaitė.Gyvenimas tęsėsi,vištutė draugavo su savo jaunystės gaidžiu ir sapnavo įvairiausius įdomius sapnus.Kartą jai prisisapnavo,kad vienas kiemo gaidys moko ją skaičiuoti sliekus.Kitą kartą buvo spalvotas sapnas,kad reikia jai,priverstai gaidžio,skaičiuoti grūdus,esančius bliūdelyje.Dar kitomis naktimis buvo sapnai apie žiaurias gaidžių peštynes.O vienas sapnas sukėlė vištaitei didelių pamąstymų.Ji sapnavo,kad viena višta jai parodė gražų žolelių plotelį,bet vos tik žolių plotas buvo parodytas,atėjo negera katė ir viską sutrypė,išvoliojo,sugulėjo ir apšiukšlino savo plaukais.Tuomet priėjo kita višta ir sako:einam pas tavo mamą.Ji nuvedė vištaitę į kiemo pakraštį ir ,galiausiai,parodė lauko virtuvę,kurioje buvo uždaryta mama višta.-Mama,mama,-šaukė duktė vištaitė,bet mama nieko neatsakė.Ji net nenujautė,kas jos laukia lauko virtuvėje.O paskui vištaitė staiga užsinorėjo lesti.Ji grįžo į kiemo vidyrį kur stovėjo bliūdas su grūdais.Jinai pažvelgė į bliūdą ir pamatė,kad jis tuščias.Visi grūdai buvo sulesti.-Koks baisus sapnas,-galvojo vištelė.Kaip gerai,kad atsibudau ir matau netoliese vaikščiojantį savo draugą gaidį ir mamą vištą.O štai ir šeimininkė atneša šviežių grūdelių.Gerai,kad diena šilta,saulėta ir aš galiu laisvai vaikščioti kur patinka.Kokie bebūtų baisūs sapnai,gerai,kad jie baigiasi ir tai tėra tik sapnai.
2011-04-28 10:27 Komentuoti
balsų: 0

Sapnas

Kartą vienas žmogus po įtemptos darbo dienos, kaip ir visada, atsigulė miegoti. Ilgai vartėsi lovoje nuo šono ant šono – ieškojo tokios kūno padėties, kurioje jis sapnuodavo sapnus.

Pagaliau, įsikniaubęs į pagalvę, užmigo...

Susapnavo žmogus, kad eina kažkokiu keliu ir netikėtai tas kelias atveda prie ežero. Vanduo ežere skaidrus, matosi gražus, žaismingas dugnas. Nuo vandens paviršiaus kyla garai. Staiga ežeras paprašė žmogaus įdėmiau į jį įsižiūrėti. „Matai save?“ – paklausė ežeras. Žmogus atsakė, kad nieko nemato, tik gražų dugną. Bet po akimirkos jis staiga pamatė nuostabios pilies kontūrus. Ežeras paaiškino, kad ši pilis pilna įvairių spalvų. „Prabusti tu galėsi tik įėjęs į šitą pilį. O įeiti į ją galėsi tik tada, kai pilis taps spalvota“, – paslaptingai paaiškino ežeras. Žmogus buvo labai nustebęs - jis niekada nebuvo susidūręs su tokiomis pilimis ir spalvinti jų nemokėjo, ir net neįsivaizdavo, kaip iš viso tai įmanoma. Ežeras mielai atsakė, kad viskam yra savas laikas. „Ilgai tavęs nekankinsiu, duosiu tau ritinį, jame tu perskaitysi sąlygas, kurias įvykdžius, pilis taps spalvota, ir tu tada galėsi į ją įeiti ir prabusti“, – pasakė ežeras ir išmetė ant kranto prie keliautojo kojų ritinį.

***

Paėmęs ritinį, žmogus timptelėjo už aukso spalvos kaspinėlio. Ritinys išsiskleidė, o keliautojas perskaitė:

„Žinau, kad myli gamtą. Tad neabejoju, norėtum pilies, skendinčios žalumoje. Pasodink kur nors medelį, gėlių, ir šios pilies kiemai pasipuoš nuostabiausia žaluma, spalvotais, žydinčiais žiedais... Pravėręs langą jausi stūksančių pievų ir medžių, gėlių kvapą, matysi skraidančius spalvotus drugelius, girdėsi dūzgiančias bites...“.

Tačiau žmogus pagalvojo, kad reikėtų iškart perskaityti ir kitas užduotis. Bet praskleidęs ritinį rado užrašyta:

„Kitas užduotis perskaitysi tuomet, kaip įvykdysi pirmąją“.

Keliautojas nusišypsojo, gūžtelėjo pečiais ir nuėjo pas vieną sodininką ieškoti medelio, gėlių. Radęs ir nusipirkęs, pasodino juos šalia miestelio ligoninės. Jam taip patiko šis darbas, kad jis nupirko dar keletą medelių, ir dar daugiau gėlių...
Šalia vaikštantys ligoniai šypsojosi, o žmogus atvyniojo ritinį.

„Kaip šauniai padirbėjai. Kadangi padirbėjai prie ligoninės, gyvendamas šioje pilyje nesirgsi. O pilis jau apsupta nuostabiausių sodų. Dabar nuspalvinsime pilies priimamąjį, valgomąjį, svetaines, virtuvę. Pasikviesk ką nors į svečius“.

Žmogus galvojo, ką galėtų pakviesti. Prisiminė, jog seniai svajojo pamaitinti stokojančius žmones. Dabar buvo toks sujaudintas ir nustebęs, kad įgavo drąsos tai padaryti. Nuėjęs prie miestelio bažnyčios, sutiko ten keletą, prašančių išmaldos. Juos ir pasikvietė. Vargšai į geradarį žiūrėjo išpūstom akim, o jis džiaugsmingai dėjo ant stalo visa, ką turėjo...

Kai svečiai išėjo, žmogus atvyniojo ritinį:

„Puiku. Kadangi padėjai vargšams, tau neteks elgetauti... Dabar pilyje rasi ne tik savo mėgiamas spalvas, bet ir baldus. O dabar nuspalvinkime poilsio ir darbo kambarius. Padėk kam nors...“

Žmogus prisiminė, kad vienas miestelio mokytojas dėl prastos sveikatos niekaip negali pabaigti sukalti tvoros aplink namą. Pasiraitojo rankoves nuėjo jam padėti.
Kai tvora buvo baigta, žmogus atvyniojo ritinį:

„Gerai padirbėjai. Savo darbo kambaryje rasi mėgiamiausias knygas – ne tik skaitytas, bet ir tas, kurių dar neperskaitei. Aš jau žinau, kurias pamėgsi... Tad jomis aprūpinau tavo darbo kambarį. O taip pat ten rasi patogią kėdę, stalą, kad galėtum rašyti... Poilsio kambariuose jausies lyg vandenyno pakrantėje ar botanikos sode – žiūrint, kur tuo metu norėtum būti. Taip pat rasi dailės dirbtuvę, nes žinau, kad mėgsti piešti. Čia galėsi nutapyti ir savo svajones... “

Žmogus perskaitė ir susimąstė. Išties, pilis dabar turėtų būti spalvota – juk užduotys išpildytos... Tačiau ritinyje daugiau nebuvo jokios užuominos, ką daryti toliau.
Žmogus mąstė mąstė, o tuomet nusprendė grįžti prie ežero. Pagalvojo, gal ritinyje užduotis ar koks nurodymas atsiras vėliau.
Sustojęs ant kranto ir pasilenkęs link vandens vietoj savo atvaizdo staiga pamatė nuostabaus grožio, kupiną gaivių spalvų pilį!

- Bet kaip man čia įeiti? – garsiai pamąstė žmogus.
- Kol kas negali įeiti, nes tavo širdis nešvari, - liūdnai atsakė ežeras.
- Kaip tai? – nustebo žmogus.
- Tu nesi atleidęs vienam žmogui. Tavo nuoskauda tave apakino, padarė išdidžiu, nedėkingu, ambicingu. Taip, tu padarei keletą labai gražių darbų, tačiau kol tavo širdis liks neapvalyta, kol neatleisi tam žmogui, įeiti negalėsi.
- Bet tai neįmanoma! – liūdnai sušuko žmogus.
- Taip, kartais tai sunkiau, nei daryti gerus darbus, tačiau – įmanoma.

Žmogus nusiminė. Atsisėdęs po šalia augančiu medžiu susimąstė ir... pravirko. Gailavo, kad pyksta. Atminty iškilo visa, kas jį siejo su žmogum, kuriam jis negalėjo atleisti. Prisiminęs visas gražias akimirkas iki tos dienos, kai tas žmogus jį įskaudino, keliautojas labai nuliūdo. Suprato, kad neturėjo taip pykti ir leisti nuoskaudai iškreipti paveikslą žmogaus, kurį kadaise taip mylėjo.
„O juk tiesą mano močiutė sakė, kad meilė padengia visas nuodėmes...“ – galvojo žmogus, prisiminęs savo vaikystę, kai močiutė jį girdydavo šiltu karvės pienu.

Pajutęs, kad norėtų nuo ašarų nuprausti savo veidą, žmogus vėl priėjo prie ežero. Nusiavė batus ir įlipo į gaivų vandenį. Vos rankomis pasėmė vandens ir juo palietė veidą, pajuto, jog kažkas pasikeitė. Atsimerkęs pamatė, kad stovi prie tvenkinio, o šalia stūkso nuostabaus grožio pilis.

Nuščiuvęs žmogus artinosi prie pilies.
Durys prasivėrė pačios, ir žmogus pamatė neregėto grožio menes.

- Įėjęs į pilies prieangius tu nubusi, - pasakė kažkoks balsas.
Žmogus apsidairė, bet nieko nebuvo.
- Bet aš galvojau, kad galėsiu pasivaikščioti po šią pilį... Galvojau, pamatysiu visą jos grožį...
- Jos grožį tu turi savo širdyje, - pasakė balsas, - tačiau joje gyvensi tuomet, kai tavo laikas žemėje baigsis. O dabar į savo pilį kvieskis kitus.
- Kaip tai? – nustebo keliautojas.
- Kiekvienas žmogus, su kuriuo bendrausi, su kuriuo tave sies nors kokios aplinkybės – susilies ir su tavo pilies grožiu, nes tai tavo širdis, tavo vidinis pasaulis.
- Tai aš danguje? – paklausė žmogus ir suglumęs apsidairė.
Bet niekas jam neatsakė. Tuomet, įeidamas į pilį žmogus paklausė:
- Ar tu esi Dievas?

Tą pačią akimirką keliautojas nubudo. Šalia tyvuliavo gaivus ežero vanduo, žydėjo gėlės... Žmogus akimirkai nusivylė, kad pilies nebėra, bet viską prisiminęs pasijuto toks laimingas – keliautojas nudžiugo, kad žmogaus gyvenimas nesibaigia mirtimi, kad danguje stūksanti pilis atspindės jo paties širdį, kad kada nors jis pamatys balso, kuris su juo kalbėjosi, savininką... Juk jautė tokią didelę meilę tame ypatingame balse.
„Kaip svarbu saugoti savo širdį... Neleisti, kad kažkuri mano pilies menė būtų šalta, atstumianti...“ – pagalvojo keliautojas.


Tuomet žmogus nubudo dar kartą ir suvokė, jog sapnavo, kad sapnavo. Atsisėdęs lovoje nusišypsojo, pažvelgė pro langą. Kieme kažkas sodino medelį...





Aurelija, 2011-04-28 10:27 Komentarai (1)
balsų: 0

Sonata

Kartą gyveno jauna mergaitė Sonata.Ji dažnai eidavo į šokius,bet vis nesisekė jai užmegsti jokios draugystės.Kiekvienas žodis jai kažką reiškė ir buvo sunku merginai įtikti.Ji juk ieškojo tobulo jausmo.Kartą paskambino jaunas vyras ir pasakė,kad nori pavežti.Buvo smagu tai girdėti,bet tai buvo viskas,taip viskas pasibaigdavo.Dažnai taip atsitikdavo,bet to nežteko,nes reikėjo meilės,kuri reiškia gražius,tobulus santykius,supratimą,darbą drauge.Tačiau Sonata nebuvo tokia nelaiminga,kad nežinotų,nepatirtų šios nepaprastos meilės.Ši ateidavo kartais viena po kitos,o kartais net dvi tuo pačiu metu.Buvo sunkoka atsirinkti,bet vis tik tai buvo įmanoma.Kai Sonata paaugo,ji suprato,kad gyvenime yra daug neteisybės,kad už davo laimę reikia labai pakovoti,nes žmonės atsimena tai kas buvo įvykę prieš 50 metų ir vis dar išlieka kerštingi.
vasara13, 2011-04-27 06:27 Komentuoti
balsų: 0

Broliukai

Kartą gyveno du maži berniukai.Jie buvo labai draugiški ir labai mėgo įvairius pokalbius.Jie kalbėdavo apie muziką,apie įvairius kompiuterinius žaidimus ir apie savo mamytės parašytus rašinėlius.Broliukai vartė žurnalus ir skaitė mamos anekdotus.Bet kartą jie perskaitė anekdotą apie Povilą ir nejuokais išsigando,nes žurnale buvo prašoma daugiau tokių anekdotų nerašyti,nes tėtis gali išeiti iš namų vienplaukis.Bet ir šiuo atveju vyresnis broliukas sugebėjo paguosti mažąjį,kad neišsigąstų.Jo paguodos žodžiai buvo labai įtikinantys,nes jis atsiminė,kad tėtis visada vaikšto vienplaukis,tai,kad ir kokį anekdotą mama parašytų,jis niekada neišeis iš namų.Tėtis juk labai myli mamą,tai jis niekada negali išeiti iš namų ir niekada tokia bėda neatsitiks.Mažasis broliukas buvo nuramintas ir toliau namuose girdėjosi smagus brolikų pokalbis,smagūs papokštavimai,žaidimai.O žaisti broliukai tuo metu labai mėgo Monopolį.Tas žaidimas,kaip magnetas,juos pritraukdavo kiekvieną,kad ir labai gražią,saulėtą dieną.
vasara13, 2011-04-27 03:38 Komentuoti
balsų: 0

vištytė ir gaidelis

Viename mažame kaime gyveno daug vištyčių ir vienas gaidelis.Vaikščiojo vaikščiojo vištytė po kiemą,rado grūdelį ir pradėjo kudakuoti.išgirdo kdakavimą gaidelis ir,kaip mat,atskubėjo prie draugės.Pamatęs grūdelį,jis nieko nelaukęs jį prarijo,po to smagiai užgiedojo ir pamylėjo vištytę.Nuo to laiko,radus kokį grūdelį,vištytė dažnai kviesdavo gaidelį.Nepraėjo daug laiko ir vištaitė padėjo tris kiaušinius iš kurių išsirito trys maži viščikai.Labai juos prižiūrėjo jaunoji mama višta.Vedžiojo po kiemą,rodė smulkius grūdelius ir vabalėlius.O atėjus vakarui,nusivedusi į nuošalesnę vietą,juos užtūpdavo,kad nesušaltų.taip slinko dienos ir viščiukai pamažu augo.Vasarai einant į pabaigą,gerokai ūgtelėję,viščiukai dažnai atsiskirdavo nuo mamos ir patys ieškojo sau lęsalo.O vištytė ir toliau gyveno savo gyvenimą ir draugavo su gaideliu.Pagaliau ji suprato,kad kiemas čia mažas,kad vienas gaidelis ir pulkas vištų visaineįdomu.Taip besvajodama vištaičiukė nepajuto,kaip atsirado kažkokiame nepažįstamame dideliame kieme.Staiga apsidairiusi ji vėl pamatė nemažą grūdą ir linksmai užkudakavo.Iškart į kudakavimą atskubėjo du gaidžiai:baltas ir margaspalvis-margaplunksnis.Šis pastarasis buvo greitesnis ir,kaip mat,prarijo grūdą,o po to,suprantama,pamylėjo atklydėlę naujokę.Pasiilgęs savo buvusios draugės į naująjį kiemą atskubėjo senasis vištaitės dragas.Taip ir gyveno naujame kieme vištaičiukė ir trys įvairiaplunksniai gaidžiai.Jie priprato ,kad stropi jų draugė dažnai rasdavo gardžius kąsnelius ir juos kviesdavo.Taip draugija gražiai sutarė.kiemas buvo didelis ir visiems užteko vietos.Be šios atklydelės,šiame kieme buvo ir daugiau vištaičių taip,kad niekas nenuobodžiavo.Vištos dėjo kiašinius nei neįtardamos,kad juos surenka guvi didelio kiemo šeimininkė.Tačiau,kad dingsta kiaušiniai naujoji atklydelė per daug nesielvartavo.Ji jau bvo trijų viščiukų mama.Dažnai jos prisimindavo vaikščiodama po erdvų kiemą.Čia buvo daug žalumos,daug gardžių lapelių,o svarbiausia buvo visi jos draugai gaidžiai.Gaideliai,suprantama, dažnai sukosi apie vištaitę,dažnai ėjo apie ją ratu nuleidę sparną ir,suprantama,skardžiai giedojo.taip,dėl gražaus giedojimo,dėl sutarimo ir dėl gero vištų kiaušinių dėjimo,jie gyveno nevienerius metus.Šeimininkei tokia tvarka patiko ir puode greičiau atsirasdavo kuri nors senbuvė višta negu prašmatnieji gaidžiai.Tiesa,kartais surinkusi kelis didesnius kiaušinius,ant jų šeimininkė patupdydavo pačią stambiausią,pačią lėčiausią vištą ir taip kartas nuo karto kieme buvo galima pamatyti mažų,baltų arba margų viščiukų.Laikas bėgo,viščiukai augo ir sekiojo paskui vištas,rinko žoleles ir grūdelius.Kiemas pasipildydavo jaunomis vištaitėmis ir gaidžiukais.Tuo buvo tik geriau.Užaugo stiprūs jauni gaidžiai,kurie dar labiau patiko atklydėlei,jau truputį senstelėjusiai vištai.Jaijau tapo nebesvarbu kurį iš gaidžių kviesti.Tas,kuris pirmas atsiliepdavo į pakvietimą,tas ir tiko į poras.Gyvenimas virė,kunkuliavo.Pagaliau atėjo toks metas,kad vištelė tik džiaugėsi,kad vis dar nepatenka į šeimininkės puodą ir,kad gali laisvai vaikščioti po kiemą,šviečiant šiltai vasaros saulutei.Taip pat didelį džiaugsmą teikė ir didelis,erdvus tvartas,kur galėjo vištaitė pasislėpti nuo didesnių šalčių,stipresnio vėjo ar lietaus bei sniego.
2011-04-26 11:35 Komentuoti
balsų: 0

peliukas

Kartą gyveno peliukas.Jis turėjo mamą,tėtį ir broliuką.Jie visi gyveno draugiškai,nesipyko.Tėvai ieškojo sau ir vaikučiams maisto ir jo beieškant dienos nepastebimai bėgo.Kadangi šeima gyveno dideliame daugiabučiame name,tai ir jų maistas buvo duonos,bulkos trupinėliai,sūrio gabalėliai ir įvairios kruopos bei makaronai.Dažnai tėtis ir mama apsilankydavo ne tik pirmame aukšte,bet pro skylutes patekdavo ir į viršutinius namo aukštus.Tame name gyveno įvairaus amžiaus žmonės ir vyrai,ir moterys,ir maži vaikai.Taip pelės galėjo klausytis įvairiausių pokalbių.Jos girdėjo ir barnius,ir ramius,taikius pasikalbėjimus.Kai išgirsdavo barnius,tai greit nebegalėdavo grįžti namo į urvelį sklepe.Kai bardavosi,žmonės sparčiais žingsniais vaikščiodavo po kambarius ir tuomet sprantama,galėjo peles pastebėti.Šiais atvejais tėtis pelė ir mama pelė tupėdavo kur nors kamputyje ir laukdavo kol viskas nurims.kartais barniai nurimdavo greitai,o kartais jie užsitęsdavo,nes šiame name ne viskas buvo gerai.Šiame name buvo daug nesutarimų,nes žmonės kambariuose augino šunis ir ypač pelėms pavojingas kates.Tuos butus kur bvo katės,pelės dažnai aplenkdavo.Jos nemėgo kačių,nes jos nors ir sočios,vis tik dar kartais gaudydavo peles ir,aišku,tuomet,pelėms galas.Taip pat kituose butuose dar buvo spąstai,kurie buvo ypč pavojingi.Reikėjo žinoti kaip jie atrodo ir prie jų nelįsti.Kol kas pelės tėvai dar nebuvo parodę spąstų vaikeliams,bet artimiausiu laiku ruošėsi tą padaryti.dar šios pelės buvo gudrios tuo,kad suprato žmonių kalbą ir dažnai, tūnodamos kamputyje,klausėsi ką žmonės kalba.O tuo met žmonės daug kalbėjo apie namo reikalus,nes jie buvo nevisai geri.Nors namas nuo pat jo pastatymo buvo laikomas kaip gerai besitvarkanti bendrija,bet mokęsčių knygelės nebuvo tinkamai sutvarkytos ir gyventojai negalėjo susimokėti mokęsčių jiems patogiu būdu.Prieš metus,mirus buvusiai pirmininkei,namo reikalai dar pablogėjo,nes paskutiniame susirinkime nebuvo išrinktas namo pirmininkas,naujas buchalteris ir kiti atsakingi asmenys.pinigai buvo renkami be jokių mokęsčių knygelių,todėl suprantama,esant tokiai netvarkai,atsitikus bėdai,nuo stogo bėgant vandeniui į butus,namo gyventojai neturi kur kreiptis pagalbos.Sunku žiūrėti į gyventojų,gyvenančių penktame aukšte sugadintus butus.dėl to kyla name nemalonios kalbos,nes gyventojai nori ramiai rūpintis savo šeimomis,vaikais,mokęsčius mokėti jiems patogiu būdu ir atsitikus name bėdoms,iškart sulaukti reikiamos pagalbos.Visa tai girdėjo pelės ir ,suprantama, kai name dedasi nerammumai,jos elgėsi atsargiai ir todėl,kad ir sunkiomis sąlygomis,bet sugebėjo auginti savo mažus peliukus.
2011-04-26 08:48 Komentarai (1)
balsų: 0

Laimingas žmogus

Kartą vienas žmogus po įtemptos darbo dienos, kaip ir visada, atsigulė miegoti. Ilgai vartėsi lovoje nuo šono ant šono – ieškojo tokios kūno padėties, kurioje jis sapnuodavo sapnus.
Susapnavo žmogus, kad eina kažkokiu keliu ir staiga tas kelias atveda prie ežero. Vanduo ežere skaidrus, matosi gražus, žaismingas dugnas. Nuo vandens paviršiaus kyla garai. Staiga ežeras paprašė žmogaus įdėmiau į jį įsižiūrėti. „Matai save?“ – paklausė ežeras. Žmogus atsakė, kad nieko nemato, tik gražų dugną. Bet po akimirkos jis staiga pamatė nuostabios pilies kontūrus. Ežeras paaiškino, kad ši pilis pilna įvairių spalvų. „Prabusti tu galėsi tik įėjęs į šitą pilį. O įeiti į ją galėsi tik tada, kai pilis taps spalvota“, – paslaptingai paaiškino ežeras. Žmogus buvo labai nustebęs - jis niekada nebuvo susidūręs su tokiomis pilimis ir spalvinti jų nemokėjo, ir net neįsivaizdavo, kaip iš viso tai įmanoma. Ežeras mielai atsakė, kad viskam yra savas laikas. „Ilgai tavęs nekankinsiu, duosiu tau ritinį, jame tu perskaitysi sąlygas, kurias įvykdžius, pilis taps spalvota, ir tu tada galėsi į ją įeiti ir prabusti“, – pasakė ežeras ir išmetė ant kranto prie keliautojo kojų ritinį
Žmogus pakelia tą ritinį ir skaito.... Pirmoje eilutėje jis priverstas prisiminti savo šaknis, savo praeitį, prisimena kiek yra gerų darbų padaręs, o kiek blogų. Iš kažkur išdygsta svarstyklės ir ant jų kaip kokie paukščiai nutūpia gerų ir blogų darbų maišai. Laimė, kad gerųjų darbų maišas nusveria blogų darbų maišą. Kai tik taip nutinka, iš kažkur atsiranda stebuklingas raudonas teptukas. Stebuklingas balsas pasiūlo šį teptuką pasiimti su savimi. Žmogus įsideda ir keliauja pakrante toliau. Bekeliaujant po kojomis išdygsta Nykštukas, jis paprašo ko nors užkrimsti, gaila žmogus nieko neturi, tik pusę sausainio, bet ir pats labai staiga pasijuto alkanu. Ką jam dabar daryti? Jis pats labai alkanas, o ir Nykštukas mažas, suvargęs, nuo alkanumo sukūdęs. Pagalvoja, pagalvoja ir atiduota tą pusę sausainio, nes vis vien nepasisotins. Staiga, žmogui atsirado sotumo jausmas, o ir Nykštukas vos tik atsikandęs to sausainiuko atsigavo, pralinksmėjo ir apdovanojo jį geltonuoju teptuku tardamas: „Tu dabar niekada nestokosi maisto, nes moki užjausti alkaną, pavargusį“.
Žmogus patraukė toliau. Eina, eina ir sutinka kiškutį. Kiškelis paprašo žmogaus pagalbos, ištraukti iš šulinio jo įkritusį vaikutį. Žmogus daug nemąstęs nusirengia striukę ir įlipa į šulinį. Žinoma, sušlampa. Jam net šalta pasidaro, bet vis vien ne pats apsigaubia striuke, bet mažą, sušąlusį, sušlapusį kiškutį. Vos tik taip pasielgia, pasidaro lauke šilta, saulutė pradeda šviesti, o kiškis žmogų apdovanoja žaliuoju teptuku. Ir pasako, kad žmogus dabar niekada nejaus šalčio, jis nuolat turės už ką įsigyti šiltų drabužių.
Žmogus padėkoja ir patraukia toliau. Staiga pamato, kad atsidūrė prie tos stebuklingosios pilies durų. Durys uždarytos. Galvoja, kaip jas reikėtų atidaryti? Prisimena, kad jos pačios atsidaro, tik prieš tai reikia pilį nuspalvinti. Aha, turi jis tris teptukus. Tai gal ir gali pradėti? Tik išsitraukia tuos stebuklinguosius teptukus, pilis staiga nusispalvina įvairiausiomis spalvomis, spalvytėmis. Sužiba auksu, sidabru. Atsidaro ir durys.... Vos tik atsidaro durys, žmogus pabunda. Ir mato, kad kokie jo nuostabūs namai: yra valgio šaldytuve, drabužių spintoje, vaikučiai krykštauja, žmona linki labo ryto ir geros dienos, šuniukas laižo rankas, katinukas murkia ....
Ar gali būti žmogus laimingesnis? Juk šios paskos dėka jis atrado džiaugsmą, laimę, grožį.
Gintare, 2011-04-25 09:14 Komentarai (3)
balsų: 0

Spalvotoji pilis

„Ilgai tavęs nekankinsiu, duosiu tau ritinį, jame tu perskaitysi sąlygas, kurias įvykdžius, pilis taps spalvota, ir tu tada galėsi į ją įeiti ir prabusti“, – pasakė ežeras ir išmetė ant kranto prie keliautojo kojų ritinį. Keliautojas vis dar jautėsi suglumęs ir keistai nustebęs. Kiek atsitokėjęs, priklaupė ant žemės ir palengva pakėlė ežero numestą paslaptingąjį ritinį. Nedrąsiai, iš jaudulio drebančiomis rankomis žmogus ryžosi jį atverti. Ritinyje glūdėjo į žemėlapį panašus popieriaus lapas su instrukcija. Barkšt! „Kažkas viduje dar yra“ – balsu tarė žmogus. Tai buvo raktas. Raktas – suteikiantis galimybę patekti į pilies vidų.

-Neskubėk taip, - vėl prakalbo ežeras, - šis raktelis atrakina tik spalvotas pilies duris.

Keliautojui nebeliko nieko kita kaip vėlei griebtis instrukcijos. Galvoje sukosi begalės minčių, o akyse kaupėsi ašaros. Nepaisant to, jis nusprendė nepasiduoti. Minėtoje instrukcijoje buvo nurodyti trys punktai, trys žingsniai skiriantys žmogų nuo spalvoto pasaulio. Ežeras palinkėjo jam kuo didžiausios sėkmės ir paragino greičiau leistis į kelionę. Žmogus jautėsi tarytum būtų užkasto lobio ieškotojas.

-Štai aš jau miške, - nerimastingai būties vietą apžvelgė keliauninkas.

„Pirmasis dalykas, kurį turi padaryti, įlipti į aukštą, žaliuojantį medį, tik taip nugalėsi savo baimę“, - skelbte skelbė instrukcija. Žmogus neturėjo kito pasirinkimo ir pradėjo sliuogti medžio kamienu, nors reikia paminėti jog realiame gyvenime aukščio bijojo lyg žuvys sausumos. Po kelių minučių kopimo keliautojas išvydo dailų, įvairiaspalvį paukštį, snape laikantį teptuką. Pakilus vėjo gūsiui ir žmogui nespėjus pratarti nė žodžio, paukštis suplasnojo. Nespėjus atsitokėti, keliauninkas kojomis pajuto žemę ir lengviau atsiduso. Negana to, teptukas jau gulėjo jo delne.

-Džiugu!, - apimtas laimės sušuko keliauninkas.

Antrasis instrukcijos punktas buvo dar sudėtingesnis. Eidamas miško takeliu jis sutiko senelį, kuris atrodė toks liūdnas ir be galo pavargęs. Žmogus neiškentęs susistabdė senelį ir paklausė kas jį taip nuliūdino. Pastarasis tyliai atsakė:

-Neturėjau kąsnio burnoje daugiau nei tris dienas. Nebeturiu jėgų keliauti toliau...

Žmogus prisiminė ritinėlyje turįs šiek tiek maisto ir vandens, kuriuos jam į kelionę buvo įdėjęs ežeras. Instrukcijos vykdytojas šastelėjo ant kelmo, išsitraukė dar taip skaniai kvepiančias bandeles ir pasiūlė prie jo mažytės iškylos prisijungti seneliui. Pavalgę jie nutarė traukti savo keliais, tačiau senelis sustabdė keliautoją.

-Atsidėkodamas už tavo dosnumą, dovanoju šiuos visų vaivorykštės spalvų dažus. Taigi, išpildęs antrąjį punktą, keliauninkas atskleidė savo draugiškumą bei parodė jog esti nesavanaudiškas.

Sugrįžęs prie ežero kranto, žmogelis atsiminė dar neįgyvendinęs trečiojo instrukcijos punkto.

„Galiausiai privalai įrodyti savo sąžiningumą, tuomet pilis nusidažys ryškiomis spalvomis“, - buvo rašoma paskutiniame įmantrų žemėlapį primenančios instrukcijos sakinyje. Tiesa, žmogus niekuomet net savo patiems geriausiems draugams nebuvo sakęs, kad labai mėgsta skaityti pasakas. Tuomet vėl prabilo skaidrus ir taip palengva tyvuliuojantis ežeras:

-Atsakyk į klausimą – ar tiki pasakomis ir stebuklais?
- Pasauliu netikiu, o pasaka tikiu, - nuostabaus lietuvių poeto Henriko Radausko eilėraščio žodžius pakartojo keliautojas. Su lyg šia eilute dažai bei teptukas įkrito vandenin ir pilis tapo spalvota. Dabar žmogus jau galėjo įeiti į ją. Išsiėmęs iš ritinio raktą, atrakino spalvotosios pilies duris.

- Spalvos šiam pastatui suteikė dar daugiau didingumo, - spindinčiomis iš laimės akimis kalbėjo žmogus. Jis nebejautė pradžioje mintis ir veiksmus taip stipriai kausčiusios baimės. Padėkojęs ir atsisveikinęs su ežeru, atradęs savotišką lobį keliautojas įėjo į pilies vidų. Ausis persmelkė nemalonus, bet gerai pažįstamas garsas. Tai buvo žadintuvas. Pramerkęs akis žmogus dar keletą minučių pamąstė apie tokį tikrovišką sapną ir pakylėtas pasakiškos jėgos puolė ruoštis pradėti naują darbo dieną.
Donata, 2011-04-23 22:43 Komentarai (2)
balsų: 0
1

 

 
Šiandien gimtadienius švenčia (198)
Viktorija